SIDABRINIS KLEVAS

Sidabriniu jį vadiname dėl melsvai sidabriškos apatinės lapų pusės, kur tokios spalvos plaukeliai nenukrinta visą sezoną. O mokslinis, K. Linėjaus duotas pavadinimas Acer saccharinum – nuoroda, kad jo sula beveik tokia pat saldi, kaip cukrinio klevo. Saldžiausia cukrinio, antroje vietoje raudonojo, trečioje – sidabrinio, o mūsiškio paprastojo klevo – gal 6 – 7. Iš trijų pirmutinių sulos verdamas cukraus sirupas. Medienos pramonėje sidabrinis klevas vertinamas kaip menkavertis: mediena lengva, lengvai apdirbama, bet nepatvari, daugiausia naudojama celiuliozės gamybai. Pats medis vienas didžiausių klevų gentyje, išaugantis iki 40 (didžiausias žinomas 46 m), bet dažniausiai apie 30 m aukščio. Lietuvoje apie 15 – 25 metrus. Storiausi kamienai siekia iki 1,5 m skersmens. Neilgaamžis, natūraliose sąlygose išgyvena apie 100 – 150 metų. Tinkamose augimvietėse auga greit.

Natūraliai paplitęs Š. Amerikos rytinėje dalyje nuo Brunsviko, Kvebeko ir Ontarijo valstijų pietinių pakraščių Kanadoje ik Floridos pietuose ir Minesotos bei Oklahomos JAV vakaruose. Dažniausiai auga upių slėniuose, drėgnose, užliejamose ar šlapiose vietose kartu su kitais drėgmę mėgstančiais lapuočiais. Į kalnus jų slėniais pakyla neaukštai – tik iki 600 m aukščio. Geriausiai tarpsta molio, priemolio dirvose, kurių pH 6 – 8. Nevengia ir sausesnių vietų, tik auga gerokai lėčiau. Mano tėviškėje Varėnos rajone prieš daugiau nei 60 metų pasodinti nei dydžiu, nei storiu nesiskiria nuo tuo pat metu šalia sodintų liepų, ąžuolų. Šaknų sistema negili, labai plati. Atvirose drėgnose vietose didelius medžius neretai išverčia stiprūs vėjai. Šalčio nebijo, auga 4 – 9 klimato zonose. Žydėti pradeda sulaukę 10 metų. Žydi labai anksti, kovo ar balandžio mėnesį, prieš lapams skleidžiantis ar kartu su jais. Žiedai smulkūs, žalsvai rausvi, geru oru labai lankomi bičių. Jie vienalyčiai. Dauguma sidabrinių klevų dvinamiai, bet neretai pasitaiko ir vienanamių, kuriuose yra ir vyriškų, ir moteriškų žiedų. Sparnavaisiai vystosi greit ir jau nuo birželio vidurio pradeda kristi žemėn. Jie suaugę maždaug stačiu kampu, bet dažnai vienas būna gerokai mažesnis. Nukritusios sėklos greitai sudygsta ir iki rudens gerose sąlygose daigai pasiekia 20 – 30 cm aukštį. Ilgai išlaikyti daigių sėklų nepavyksta. Jei pakanka drėgmės dirvoje, tai sidabriniai klevai jos išgarina gerokai daugiau, nei kiti lapuočiai, taip didindami oro drėgnumą. Tai labai vertinga savybė miestų parkams, skverams, kaip ir ta, kad jų lapai tiesiog susiurbia iš aplinkos dulkes ir jas išlaiko iki kol nukrinta (jie dažnai naudojami kaip indikatorius aplinkos taršai nustatyti). Gana aukšta ažūrinė medžių laja leidžia po jais augti nedidelį pavėsį mėgstantiems augalams. Atviroje vietoje augančio medžio kamienas gana trumpas, šakos ilgos, nulinkusiomis viršūnėmis. Apgenėti net ir seni medžiai iš miegančių pumpurų kamiene augina naujas šakas.  

Į Europą 1725 metais jį atvežė seras Čarlzas Vagneris. Senuose Lietuvos parkuose šie klevai nereti. Sodinti dažniausiai prie tvenkinių, upelių. Bene žinomiausi yra Gelgaudiškio parko alėjoje esantys. Jie jau senokai pasiekę gamtinę brandą, tad iškritusius reikia po truputį keisti jaunais. Juolab, kad savaiminukų vietoje galima prisirinkti pakankamai.

Yra apie 20 sidabrinio klevo veislių, bet kiek dažniau platinamos 7 – 8.

‘Aureovariegatum‘ mačiau tik Vokietijoje. Jos lapai birželio mėnesį buvo su didokomis geltonomis dėmėmis;

‘Born‘s Gracious‘ lapų skiautės labai plonos, praktiškai tik prie stambesnių gyslų;

‘Eschrich Dwarf‘ veislė žemaūgė, gana tankia laja;

‘Laciniatum‘ lapai siauresnėmis ir gilesnėmis skiautėmis, nei rūšis. Veislė yra Lietuvoje, bet dažnai painiojama su ‘Laciniatum Wieri‘;

‘Laciniatum Wieri‘ lapai dar giliau iškarpyti, skiautėti. Vidurinės ir šalia jos esančių dviejų skiaučių išplatėję kraštai dažnai dengia vienas kitą (‘Laciniatum‘ nedengia). Lietuvoje gana reta;

‘Lutescens‘ lapai pavasarį geltoni, vėliau žalsvai geltoni, o rudenį tamsiai geltoni. Lietuvoje nemačiau, o Karaliaučiuje gatvės želdiniuose jų grupė švietė iš tolo;

‘Pendulum‘ visos šakos nuo kamieno linksta lanku ir kabo. Kamienas trumpas, gana tiesus;

‘Pulverulentum‘ lapai tamsiai žali, matiniai, bet dėl gausių smulkių baltų ar pilkų taškelių atrodo šviesūs;

‘Pyramidale‘ laja siaura. Šakos apatinėje lajos dalyje svyra žemyn, viršutinėje kyla. Laja verpstės, senesnių medžių pailgo ovalo formos.

1978 metais pradėjęs dirbti tuometinėje Dubravos miškų tyrimo stotyje šalia jos administracinio pastato pamačiau apie 1,5 m aukščio sidabrinį klevą. Želdinius kuravęs vyr. inžinierius pasiskundė, kad šis neauga. Šalia kartu sodintas Mejerio kadagys jį aukščiu lenkia. Tik 1984 metais, pradėjęs dirbti medelyne ir labiau susidomėjęs dekoratyviniais medžiais, supratau, kad tai mutantas, praktiškai nauja veislė. Tvarkant aplinką jį norėta išmesti kaip nevertingą. Išprašiau persodinti kitur ir bandžiau skiepyti. Teturėjau vieną sidabrinio klevo poskiepį, tad į jį suskiepijau kelias šakeles. Viena prigijo. Skiepą vėliau atidaviau K. Kalteniui. Po kelių metų pasiteiravus jis teprisiminė, kad pasodino kažkur prie upės. Matyt, augalas žuvo. Gi persodintą medelį po poros metų sunaikino toje vietoje išasfaltavę aikštelę mašinoms. Į paprastąjį klevą keletą kartų bandytas įskiepyti neprigijo.

Sidabrinis klevas lengvai kryžminasi su raudonuoju. Jų hibridai vadinami Acer x freemanii. Hibridų lapai mažesni, ne tokie skiautėti. Europoje auginama apie 10 jų veislių.

Rimvydas Kareiva, LDD Garbės narys

Nuotraukos Valerijos Baronienės