• dendrologai @ gmail .com
  • Nakvišų g. 14 Patamulšėlis, Rokų sen., LT-46164 Kauno raj.
  • PLAŠTAKIŠKASIS KLEVAS

    Plaštakiškasis klevas (Acer palmatum) paplitęs rytinėje Kinijos dalyje, Korėjos pusiasalyje, Japonijoje 6 – 8 klimato zonose. Tėvynėje dažniausiai medis iki 10 (15) m aukščio. Lietuvoje, Dubravos arboretume pasodintas apie 1970 metus jaunas stipriai apšaldavo, auga krūmu, išaugęs virš 8 m aukščio. Dabar iš jo sėklų išauginti augalai auga medeliais, metūglius apšąla tik temperatūrai nukritus žemiau – 25 laipsnių šalčio. Didesni augalai jau keletą metų praktiškai nenukenčia.

    Plaštakiškasis klevas
    Plaštakiškieji klevai Esveldo medelyne pavasarį
    Plaštakiškasis klevas Dubravos arboretume rudenį

    Europoje jo veislės – vieni populiariausių klevų privačiuose, nedideliuose sklypuose prie namų, skveruose, vienur kitur parkuose. Suskaičiuojama gerokai virš 400 veislių, tiek rytietiškų (japonų, kinų, korėjiečių), tiek išaugintų Europoje. Lenkai iki praeito šimtmečio dešimto dešimtmečio medelynuose jų beveik neaugino. Lietuvoje plaštakiškojo klevo veislės plisti pradėjo atsivėrus sienoms su Europa. Bet dar šio šimtmečio pradžioje jas auginti sekėsi sunkiai – stipriai pašaldavo ar visai iššaldavo. Dabar, pasodintos tinkamoje vietoje ir gerai prižiūrimos, jos bent vakarų ir vidurio Lietuvoje auga gerai. O sodinti plaštakiškąjį klevą reikia geroje užuovėjoje, pageidautina saulėtoje vietoje, nors dauguma veislių pakenčia nedidelį pavėsį, būtinai rūgštokoje (pH 5 -6,5), drėgnoje, derlingoje, lengvoje, purioje dirvoje. Sausras pakelia sunkiai. Jauni augalai nukenčia nuo stipresnių šalčių ir šalnų. Kalkingoje dirvoje skursta. Mano augintos kelios veislės neutralioje molio dirvoje augo skurdokai, nors kartkartėmis vis palaistydavau išrūgomis. Pasodintos į duobę, pripildytą substrato šilauogėms, sumaišyto su vietiniu gruntu keletą metų augo gerai, vėliau augimas sulėtėjo. Per didelius karščius kai kurių veislių lapai „apdegė“ kraštus.

    Dažnesnės veislės:

    ‘Atrolineare‘, anksčiau vadinta ‘Linearilobum Atropurpureum‘, lapai septynskiaučiai. Skiautės ilgos, purpurinės;

    ‘Atropurpureum‘ dažniausiai auga krūmu, rečiau nedideliu medeliu iki 3 m aukščio. Lapai tamsiai raudoni. Laja nuo pusrutuliškos iki plačiai kiaušiniškos, kartais netaisyklingos. Jauni augalai jautrūs šalčiui, nepakelia ilgalaikių sausrų. Lietuvoje neretas sodininkų mėgėjų sklypuose;

    Plaštakiškasis klevas ‘Atrolineare’ pavasarį
    Plaštakiškasis klevas ‘Atropurpureum’

    ‘Bloodgood‘ Vakarų Europoje išauga iki 10 m aukščio medeliu. Lenkijoje aukščiausi siekia 7 metrus. Lietuvoje neretai auga krūmu ar mažu medeliu, besišakojančiu nuo pat žemės. Veislės lapai penkiaskiaučiai, dydžiu nenusileidžiantys rūšiniams augalams, per visą vasarą tamsiai purpuriškai raudoni (kraujo raudonumo), o rudenį šviesėja iki šviesiai raudonų. Manoma, kad tai ‘Atropurpurea‘ mutacija tamsesniais lapais ir greičiau auganti.

    ‘Burgundy Lace‘ lapai dažniausiai penkiaskiaučiai, giliai iškarpyti, rausvai purpuriniai;

    Plaštakiškasis klevas ‘Bloodgood’
    Plaštakiškasis klevas ‘Burgundy Lace’

    ‘Butterfly‘ Olandijoje išauga apie 6 m, o Lenkijoje 4 -5 metrų medeliu plačia, gana tankia laja. Jos lapai nedideli, giliai skiautėti, dažniausiai septynių skiaučių, pilkai žali su kremiškais pakraščiais, kurie jaunų lapų būna šiek tiek rožiniai, o rudenį rausta. Per karščius lapų pakraščiai „apdega“. Geriau auga drėgnesnėje dirvoje nedideliame pavėsyje;

    ‘Corallinum‘ kai kur vadinama ‘Carmineum‘, lapai giliai skiautėti, maži, pavasarį ryškiai raudoni, nuo liepos mėnesio tampa šviesiai žali;

    Plaštakiškasis klevas ‘Butterfly’
    Plaštakiškasis klevas ‘Corallinum’

    ‘Dissectum‘ išauga apie 2 m aukščio. Auga lėtai. Ūgliai nulinkę, lyg svyrantys. Lapai giliai karpyti, nelygiais kraštais, vasarą žali, o rudenį nuo ryškiai geltonų iki oranžinių. Nemėgsta vėjuotų vietų, neatlaiko sausrų ir ilgiau trunkančių didesnių šalčių, ypač kol jaunas;

    ‘Dissectum Nigrum‘ – žemaūgis, apie 1,5 m aukščio ir dvigubai platesne laja krūmas. Šakos išlinkusios lanku. Lapai giliai karpyti, skiautėti, ant jaunų ūglių ryškiai raudoni, senesnių šakų – rusvai raudoni. Veislė jautri aplinkos sąlygoms, todėl reikia parinkti gerą užuovėją, saulėtą vietą ar nedidelį pavėsį, drėgną, derlingą, nelabai rūgščią (pH 6 – 6,5) dirvą. Rudenį pamulčiuoti šaknis. Kai kuriuose medelynuose ši veislė vadinama ‘Red Select‘;

    Plaštakiškasis klevas ‘Dissectum’
    Plaštakiškasis klevas ‘Dissectum Nigrum’

    ‘Garnet‘ medelis išauga apie 3 metrus aukščio ir 4 metrų skersmens laja. Lapai maždaug iki lakšto vidurio skiautėti, iškarpyti. Per visą vasarą išlaiko purpurinę spalvą, o rudenį tampa šviesiai raudoni. Šalčiui nedaug atsparesni už aukščiau išvardintas veisles. Dažniausiai sodinami viržių ar japoniškuose sodeliuose spalviniams akcentams sudaryti. Puošniai atrodo ir pavieniui vejoje ar prie visžalių krūmų;

    ‘Inaba – shidare‘ auga palyginti greitai. Lapai giliai karpyti, nuo pavasario purpuriniai. Shidare japonų kalba reiškia svyrantis;

    Plaštakiškasis klevas ‘Garnet’
    Plaštakiškasis klevas ‘Inaba-shidare’

    ‘Orange Dream‘  veislės lapai geltonai oranžiniai. Sodinti patartina nedideliame pavėsyje, kad per karščius neapdegtų;

    ‘Osakazuki‘ dažniausiai auga aukštu krūmu. Jo lapai dideli, žali, rudenį labai gražiai parausta. Veislė gerokai atsparesnė šalčiui už aukščiau išvardintas;

    Plaštakiškasis klevas ‘Orange Dream’
    Plaštakiškasis klevas ‘Osakazuki’

    ‘Red Pygmy‘ auga žemu krūmeliu. Lapai tamsiai raudoni. Jų skiautės ilgos, lygiakraštės;

    ‘Seiryu‘ lapai karpyti, žali. Ūgliai kyla aukštyn, tad medelis ar krūmas turi piramidišką ar plačiai kūgišką formą;

    ‘Trompenburg‘ išauga apie 5 m aukščio medeliu, rečiau krūmu. Laja panaši į apverstą kūgį. Lapai septynskiaučiai, žvilgantys, jauni ryškiai purpuriniai, vasarą žalsvi, o rudenį vėl tampa purpuriniais. Atsparumu šalčiui nenusileidžia ‘Osakazuki‘.

    Plaštakiškasis klevas ‘Red Pigmy’
    Plaštakiškasis klevas ‘Seiryu’
    Plaštakiškasis klevas ‘Trompenburg’

    Rimvydas Kareiva, LDD garbės narys

    Nuotraukos Valerijos Baronienės

  • Sveikiname Laimutį Januškevičių!

    Laimutis Januškevičius (dešinėje) su dendrologais savo įkurtame „Dzūkijos“ arboretume

    Šiandien, lapkričio 8-ąją, mūsų Draugijos garbės nariui dr. Laimučiui Januškevičiui sukanka 75-eri. Sukaktuvininkas kartu su jau Anapilin iškeliavusiais Vytautu Ramanausku ir Evaldu Vyliumi Naviu buvo vienas Lietuvos dendrologų draugijos bei jos leidinio „Dendrologia Lithuaniae“ įkūrėjų ir pirmųjų žingsnių puoselėtojų. Dėkodami už ilgametę veiklą mūsų Draugijoje, už rūpinimąsi Tėvynės gamta, už dendrologijos žinių ir gyvenimo išminties skleidimą linkime Laimučiui ir toliau su neblėstančiu entuziazmu sodinti medžius, nešti žinias, tyrinėti Lietuvos dendroflorą ir niekada neprarasti pozityvumo bei humoro jausmo!

  • SIDABRINIS KLEVAS

    Sidabriniu jį vadiname dėl melsvai sidabriškos apatinės lapų pusės, kur tokios spalvos plaukeliai nenukrinta visą sezoną. O mokslinis, K. Linėjaus duotas pavadinimas Acer saccharinum – nuoroda, kad jo sula beveik tokia pat saldi, kaip cukrinio klevo. Saldžiausia cukrinio, antroje vietoje raudonojo, trečioje – sidabrinio, o mūsiškio paprastojo klevo – gal 6 – 7. Iš trijų pirmutinių sulos verdamas cukraus sirupas. Medienos pramonėje sidabrinis klevas vertinamas kaip menkavertis: mediena lengva, lengvai apdirbama, bet nepatvari, daugiausia naudojama celiuliozės gamybai. Pats medis vienas didžiausių klevų gentyje, išaugantis iki 40 (didžiausias žinomas 46 m), bet dažniausiai apie 30 m aukščio. Lietuvoje apie 15 – 25 metrus. Storiausi kamienai siekia iki 1,5 m skersmens. Neilgaamžis, natūraliose sąlygose išgyvena apie 100 – 150 metų. Tinkamose augimvietėse auga greit.

    Sidabrinis klevas

    Natūraliai paplitęs Š. Amerikos rytinėje dalyje nuo Brunsviko, Kvebeko ir Ontarijo valstijų pietinių pakraščių Kanadoje ik Floridos pietuose ir Minesotos bei Oklahomos JAV vakaruose. Dažniausiai auga upių slėniuose, drėgnose, užliejamose ar šlapiose vietose kartu su kitais drėgmę mėgstančiais lapuočiais. Į kalnus jų slėniais pakyla neaukštai – tik iki 600 m aukščio. Geriausiai tarpsta molio, priemolio dirvose, kurių pH 6 – 8. Nevengia ir sausesnių vietų, tik auga gerokai lėčiau. Mano tėviškėje Varėnos rajone prieš daugiau nei 60 metų pasodinti nei dydžiu, nei storiu nesiskiria nuo tuo pat metu šalia sodintų liepų, ąžuolų. Šaknų sistema negili, labai plati. Atvirose drėgnose vietose didelius medžius neretai išverčia stiprūs vėjai. Šalčio nebijo, auga 4 – 9 klimato zonose. Žydėti pradeda sulaukę 10 metų. Žydi labai anksti, kovo ar balandžio mėnesį, prieš lapams skleidžiantis ar kartu su jais. Žiedai smulkūs, žalsvai rausvi, geru oru labai lankomi bičių. Jie vienalyčiai. Dauguma sidabrinių klevų dvinamiai, bet neretai pasitaiko ir vienanamių, kuriuose yra ir vyriškų, ir moteriškų žiedų. Sparnavaisiai vystosi greit ir jau nuo birželio vidurio pradeda kristi žemėn. Jie suaugę maždaug stačiu kampu, bet dažnai vienas būna gerokai mažesnis. Nukritusios sėklos greitai sudygsta ir iki rudens gerose sąlygose daigai pasiekia 20 – 30 cm aukštį. Ilgai išlaikyti daigių sėklų nepavyksta. Jei pakanka drėgmės dirvoje, tai sidabriniai klevai jos išgarina gerokai daugiau, nei kiti lapuočiai, taip didindami oro drėgnumą. Tai labai vertinga savybė miestų parkams, skverams, kaip ir ta, kad jų lapai tiesiog susiurbia iš aplinkos dulkes ir jas išlaiko iki kol nukrinta (jie dažnai naudojami kaip indikatorius aplinkos taršai nustatyti). Gana aukšta ažūrinė medžių laja leidžia po jais augti nedidelį pavėsį mėgstantiems augalams. Atviroje vietoje augančio medžio kamienas gana trumpas, šakos ilgos, nulinkusiomis viršūnėmis. Apgenėti net ir seni medžiai iš miegančių pumpurų kamiene augina naujas šakas.  

    Lapai vasarą
    Lapai rudenį

    Į Europą 1725 metais jį atvežė seras Čarlzas Vagneris. Senuose Lietuvos parkuose šie klevai nereti. Sodinti dažniausiai prie tvenkinių, upelių. Bene žinomiausi yra Gelgaudiškio parko alėjoje esantys. Jie jau senokai pasiekę gamtinę brandą, tad iškritusius reikia po truputį keisti jaunais. Juolab, kad savaiminukų vietoje galima prisirinkti pakankamai.

    Yra apie 20 sidabrinio klevo veislių, bet kiek dažniau platinamos 7 – 8.

    ‘Aureovariegatum‘ mačiau tik Vokietijoje. Jos lapai birželio mėnesį buvo su didokomis geltonomis dėmėmis;

    ‘Born‘s Gracious‘ lapų skiautės labai plonos, praktiškai tik prie stambesnių gyslų;

    Sidabrinis klevas ‘Born’s Gracious’

    ‘Eschrich Dwarf‘ veislė žemaūgė, gana tankia laja;

    ‘Laciniatum‘ lapai siauresnėmis ir gilesnėmis skiautėmis, nei rūšis. Veislė yra Lietuvoje, bet dažnai painiojama su ‘Laciniatum Wieri‘;

    Sidabrinis klevas ‘Laciniatum’

    ‘Laciniatum Wieri‘ lapai dar giliau iškarpyti, skiautėti. Vidurinės ir šalia jos esančių dviejų skiaučių išplatėję kraštai dažnai dengia vienas kitą (‘Laciniatum‘ nedengia). Lietuvoje gana reta;

    Sidabrinis klevas ‘Laciniatum Wieri’

    ‘Lutescens‘ lapai pavasarį geltoni, vėliau žalsvai geltoni, o rudenį tamsiai geltoni. Lietuvoje nemačiau, o Karaliaučiuje gatvės želdiniuose jų grupė švietė iš tolo;

    Sidabrinis klevas ‘Lutescens’

    ‘Pendulum‘ visos šakos nuo kamieno linksta lanku ir kabo. Kamienas trumpas, gana tiesus;

    ‘Pulverulentum‘ lapai tamsiai žali, matiniai, bet dėl gausių smulkių baltų ar pilkų taškelių atrodo šviesūs;

    ‘Pyramidale‘ laja siaura. Šakos apatinėje lajos dalyje svyra žemyn, viršutinėje kyla. Laja verpstės, senesnių medžių pailgo ovalo formos.

    1978 metais pradėjęs dirbti tuometinėje Dubravos miškų tyrimo stotyje šalia jos administracinio pastato pamačiau apie 1,5 m aukščio sidabrinį klevą. Želdinius kuravęs vyr. inžinierius pasiskundė, kad šis neauga. Šalia kartu sodintas Mejerio kadagys jį aukščiu lenkia. Tik 1984 metais, pradėjęs dirbti medelyne ir labiau susidomėjęs dekoratyviniais medžiais, supratau, kad tai mutantas, praktiškai nauja veislė. Tvarkant aplinką jį norėta išmesti kaip nevertingą. Išprašiau persodinti kitur ir bandžiau skiepyti. Teturėjau vieną sidabrinio klevo poskiepį, tad į jį suskiepijau kelias šakeles. Viena prigijo. Skiepą vėliau atidaviau K. Kalteniui. Po kelių metų pasiteiravus jis teprisiminė, kad pasodino kažkur prie upės. Matyt, augalas žuvo. Gi persodintą medelį po poros metų sunaikino toje vietoje išasfaltavę aikštelę mašinoms. Į paprastąjį klevą keletą kartų bandytas įskiepyti neprigijo.

    Sidabrinis klevas lengvai kryžminasi su raudonuoju. Jų hibridai vadinami Acer x freemanii. Hibridų lapai mažesni, ne tokie skiautėti. Europoje auginama apie 10 jų veislių.

    Rimvydas Kareiva, LDD Garbės narys

    Nuotraukos Valerijos Baronienės

  • In memoriam Adolfas Kišonas

    Adolfui Kišonui įteikiamos Lietuvos dendrologų draugijos Garbės nario regalijos

    Spalio 18-ąją, auksu dažantis Adolfo Kišono mylimiems bukams, Lietuvos dendrologų draugiją ir visus gamtai bei menui neabejingus žmones pasiekė liūdna žinia – dendrologas, menininkas, Degaičių parko įkūrėjas iškeliavo Amžinybėn, nesulaukęs jau visai priartėjusio gyvenimo šimtmečio.

    Adolfas Kišonas buvo vienas seniausių Lietuvos dendrologų draugijos narių, visą savo ilgą ir turiningą gyvenimą puošęs ir turtinęs gimtąją Žemaitiją. Baigęs mokytojų seminariją, metus pasimokęs dailės paslapčių ir nutapęs pirmąsias drobes, dėl šeimos gerovės turėjo atidėti kūrybinius polinkius ir darbuotis kelių statyboje. Bet metams bėgant, meilė grožiui ir kūrybai nugalėjo – aštuntajame dešimtmetyje vėl ėmėsi ir tapybos, ir sodininkystės. 1972 m. A. Kišonas ėmė rūpintis senojo Degaičių dvaro (Telšių r.) parko atgaivinimu. 1977 m. įsikūrė naujame name, esančiame šalia parko, ir atidavė daug jėgų aplinkos puoselėjimui, gražiausių augalų dauginimui ir sodinimui tiek parke, tiek savo sodyboje. Tuo pačiu metu išsiskleidė ir dailininko talentas – 1979 m. tapo Lietuvos tautodailininkų draugijos nariu, surengė dešimt autorinių dailės parodų. 1992 metais Kišonų sodyba Degaičiuose pripažinta gražiausia kaimo sodyba Lietuvoje. Tai ir viena turtingiausių Lietuvos dendrologinių kolekcijų. Dailininko ir dendrologo įgūdžių darna leido pasiekti įspūdingo rezultato – kvapą gniaužiantys augalų deriniai, netikėtai atsiveriantys kerintys vaizdai, dešimtys rečiausių augalų, tarp kurių ypač išsiskiria šeimininko pamėgti bukai – spalvingais lapais ir efektingų formų lajomis, dideli ir maži, žali ir purpuriniai, pasteliniai ir ryškiaspalviai… O šalia esantis 10 ha ploto Degaičių parkas, A. Kišono pastangomis prikeltas naujam gyvenimui – tarsi privačios kolekcijos tąsa. Smaragdinės pievos driekiasi iki tvenkinių, atspindinčių brandžių medžių guotus, tvarkingi takeliai veda link Žemaičių vienybės akmens, jaukių romantiškų kampelių ir meniškų dekoratyviųjų akcentų. 2011 metais Lietuvos dendrologų draugija paskelbė Adolfą Kišoną draugijos Garbės nariu. 2017 m. Degaičių parkas įtrauktas į Valstybės saugomų botaninių gamtos paveldo objektų sąrašą, kaip dendrologinę vertę turintis parkas.

    Adolfas Kišonas sutinka Lietuvos dendrologų draugijos narius ir pasirašinėja savo knygas 2025 m.

    Daugelis mūsų Draugijos narių turėjo galimybę pabendrauti su šiuo iškiliu Žemaitijos sūnumi – nuo pat pirmųjų dendrologinių kolekcijų tyrimų dar praeitame tūkstantmetyje iki smagaus susitikimo ir ekskursijos po Degaičių parką pernai gegužės mėnesį. Daugelis mūsų liksime Jam dėkingi už suteiktą pastogę niūrų rudens vakarą ir jaukią vakarienę, šiltą bendravimą ir linksmus šokius, parodytus įdomiausius parko kampelius ir papasakotas asmeniškiausias paveikslų sukūrimo istorijas, pasirašytas knygas ir tiesiog už žmogišką šilumą, gerumą ir išmintį.

    Gili užuojauta artimiesiems, šviesių ir žalių Amžinybės sodų mūsų mielam kolegai, įkvėpėjui ir  mokytojui Adolfui!

  • Rudeninė dendrologų talka Degaičiuose

    Tradicinė rudeninė dendrologų talka šiemet vyko Degaičių parke Telšių rajone spalio 10 dieną.

    Ji buvo skirta pagerbti artėjantį LDD garbės nario Adolfo Kišono 100-mečio jubiliejų, kuris įvyks 2026 m. gruodžio 26 dieną. Nors pats jubiliatas dalyvauti negalėjo, nes sirguliavo, bet talkininkais rūpinosi A.Kišono duktė Vitalija Bagdonienė, anūkas Simonas Bagdonas, Degaičių seniūnas Leonidas Jegorovas ir Telšių ekologė Roberta Norkevičienė. Nors atrodė, kad Degaičių parke lyg ir viskas gražiai sutvarkyta, bet vis tik dendrologai atrado kelias vietas, kurias aptvarkė: daugiausiai dėmesio sulaukė tvenkinio pakrantė, aplink kurią buvo retinami sutankėję krūmai, atveriamas vaizdas į įspūdingus medžius, šalinamos pavojingos ir nudžiūvosios šakos, renkamos šiukšlės bei atliekami kiti darbai. Taip pat šeimininkai sulaukė ir nemažai specialistų patarimų, kaip prižiūrėti ir puoselėti augalus. Parke dendrologų draugijos vardu pasodintas japoninis puošmedis, užaugintas ir padovanotas vieno iš draugijos garbės narių dr. Laimučio Januškevičiaus. Vėliau apsilankėme A.Kišono sodyboje, kurioje apžiūrėjome ne tik sodybos augalus, bet ir šeimininko tapytus paveikslus. Visi talkos dalyviai linkėjo parko įkūrėjui kuo stipresnės sveikatos.

    Nuotraukos: Aušros Ramanauskienės, Aušros Šaltenytės, Broniaus Ambrozo ir Editos Medeinos

  • Konferencija Vilniaus botanikos sode

    Vietų skaičius ribotas.
    Registracija: https://forms.cloud.microsoft/e/7pbWFGWCwx?origin=lprLink

  • Seminaras Traupyje Sigučiui Obelevičiui atminti

    Rugsėjo 26 d. įvyko seminaras Traupyje „Kas po kojomis žaliuoja“, skirtas Sigučio Obelevičiaus atminimui.

    Seminarą organizavo augalų pažinimo klubas „Medumėlė“, Lietuvos dendrologų draugija ir Traupio seniūnija.

    Keletas nuotraukų iš renginio:

  • Medeinos šventė Šeduvoje

    Medeinos šventė šiemet vyko Radviliškio rajone ir Šeduvoje rugpjūčio 22-23 dienomis. Dalyvių neišgąsdino prognozuojamos audros visoje Lietuvoje. Kaip visuomet tradiciškai šeštadienį pradėjome plaukimu baidarėmis. Šį sykį pusė dalyvių plaukė Šušvės upe nuo Pašušvio iki Grinkiškio. Plaukimo metu darganos dar nebuvo, tik šiek tiek nuprausė lietus. O kiti tuo metu pažindinosi su aplinkui esančiais dvarais, parkais ir kitomis įdomiomis gamtinėmis vietomis.

    Pavakare visiems susirinkus Šeduvos malūne, jau prasidėjo žadėta audra. Bet laimei, viduje buvo šilta ir saugu, elektra nebuvo dingusi. Po vakarienės malūno restorane, apsilankėme Šeduvos kultūros centre, kur centro darbuotojos pravedė net tris edukacijas: keramikos, audimo ir pabėgimo kambario išbandymų. Vakare, siaučiant darganai, norintieji lepinosi pirties ir baseino malonumais.

    Saulėtą sekmadienio rytą net buvo sunku patikėti, kad išvakarėse siautė audra, tik daugybė išlūžusių medžių bei žinios internete priminė apie tai. Programa prasidėjo ekskursija po pačią Šeduvą. Tai vienas seniausių Lietuvos miestų, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar XVI amžiuje. Miestelis ilgą laiką buvo svarbus prekybos ir amatų centras, įsikūręs prie istorinių kelių. Iki Antrojo pasaulinio karo Šeduvoje gyveno gausi žydų bendruomenė, sudariusi reikšmingą miestelio gyventojų dalį. Šeduvoje taip pat išlikusi XIX a. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, senoji turgaus aikštė ir kitų istorinio miestelio bruožų. Visa tai aplankėme ir pamatėme, pabendravome su bažnyčios klebonu.

    Vėliau vyko ekskursija šalia muziejaus „Dingęs Štetlas“ esančiuose želdiniuose su viena iš kūrėjų Ingrida Vainauskiene. Želdynai ten užima nemažą plotą, yra pasodintas daug tikrai didelių medžių. „Prisiminimų sodas“ aplink muziejų yra ne vien puošmena, bet ir svarbi viso memorialinio komplekso dalis. Kraštovaizdį projektavo garsus šveicarų kraštovaizdžio architektas Enzo Enea ir jo studija „Enea Landscape Architecture“. Apželdinimas kuriamas santūriai, daug dėmesio skiriant medžiams, pievoms, natūraliai atrodančioms augalų grupėms ir jų dermei su minimalistine muziejaus architektūra. Takai ir želdiniai lankytoją palaipsniui veda muziejaus link, todėl kraštovaizdis veikia tarsi perėjimas iš dabartinio miestelio į jo prarastos žydų bendruomenės istoriją. Visa aplinka labai erdvi ir rami – želdynai čia padeda kurti susikaupimo, atminties ir pagarbos vietą.

    Pačiame muziejuje „Dingęs Štetlas“ ekskursiją vedė profesionalūs gidai Tomas ir Audrius. Šeduvoje įkurtas muziejus pasakoja apie Lietuvos miesteliuose iki Holokausto gyvavusių žydų bendruomenių pasaulį. Jo ekspozicijoje pristatoma žydų kasdienybė, kultūra, religija, papročiai, folkloras, prekyba ir santykiai su kitais miestelių gyventojais, o pasakojimo pagrindu tapo tikros Šeduvos žydų istorijos. Pats muziejaus pastatas sukurtas kaip prarasto štetlo interpretacija – iš išorės jis primena nedidelių miestelio namų grupę. Muziejaus projektas pradėtas 2014 m., kartu rūpinantis Šeduvos žydų kapinių ir masinių žudynių vietų atminimu, o lankytojams atidarytas tik 2025 m. rugsėjį.

    Nuotraukos Editos Medeinos ir Silvijos Petkevičiūtės

  • Kaišiadorių kraštas – ąžuolai ir inkilai, darželiai ir piliakalniai, gegužraibės ir akmenynai…

    Permainingi gegužės orai dovanojo nuostabų savaitgalį tradicinei pavasarinei dendrologų kelionei po Lietuvą (o kaipgi kitaip – juk mums viskas visada baigiasi gerai!). Šiemet lankėme Kaišiadorių apylinkėse esančius gamtinius objektus, nepraleisdami ir senųjų Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos kaimų bei miestelių Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse.
    Pirmasis mūsų sustojimas – Antakalnio kaime (neįsižeiskit, vilniečiai, Antakalnių Lietuvoje ne vienas). Garsioji dešimtkamienė liepa dabar teturi aštuonis drūtus kamienus, bet pasižiūrėti yra į ką. Paskui patraukėme Girelės pažintiniu taku, stebėjomės Inkilų alėjos eksponatų gamintojų išradingumu ir matavome 300 metų amžiaus ąžuolo kamieno skersmenį. Iš miško grįžome į miestą – gido vadovaujami sužinojome ir išvydome nemažai Kaišiadorių įdomybių. O dienos „vinis“ buvo netikėtas susitikimas su Kaišiadorių vyskupu doc. dr. Jonu Ivanausku. Pamatėme ne tik aukšto rango dvasininką, bet ir šiltą, malonų, išmintingą žmogų, kuris mielai mums aprodė viename gražiausių Kaišiadorių pastatų įsikūrusią vyskupijos kuriją ir jos istorijai skirtą ekspoziciją, papasakojo apie eksponatus, padovanojo šventųjų paveikslėlių ir mus palaimino.

    Dienai įpusėjus, Gudienos poilsiavietėje pasigrožėjome XVI a. čia gyvenusio totoriaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kario Chašaidaro skulptūra ir pietums gavome totoriško plovo, gaminto ir dalijamo vietinio totoriaus. Ir vėl į kelią – ilgas pasivaikščiojimas po Paparčių botaninį draustinį, ieškant gegužraibių ir kitų retų žolynų, gėrintis begalinėmis pievomis ir avelių bandomis. Jau atrodė, kad pavargome, bet tik užsiropštę į Lašinių piliakalnį, apžiūrėję milžinišką Lašinių akmenį ir pažygiavę (kartais keturpėsti) po Strėvos konglomeratų atodangą ir riedulių krūvas, supratome, kas yra tikrasis nuovargis. Nepaisydami jo, dar aplankėme Mergakalnio apžvalgos aikštelę, pasigrožėjome plačiomis Kauno mariomis ir pasisukome „statinėje“, stebimi trijų katinėlių žvilgsnių.

    Ir pagaliau – vakaro pramogos: vakarienė Etnografijos muziejaus arbatinėje, Žolynų namų organizuotas valgomų paveikslėlių gaminimas, veikiančio dušo paieškos ir saldus miegas, skambant nelabai darniam, bet labai garsiam varlių chorui.

    Saulėtą Sekminių sekmadienio rytmetį praleidome keliaudami po visą Lietuvą – puikių gidžių vedami muziejuje aplankėme beveik visus Lietuvos etnografinius regionus. Sužinojome daugybę įdomių, keistų ir linksmų dalykų apie žemaičius ir aukštaičius, dzūkus ir sūduvius, išmokome negirdėtų žodžių bei posakių, pamatėme neregėtų žaislų ir rakandų. Mielai būtume tęsę ekskursijas, bet mūsų jau laukė etnobotanikė, darželių žinovė Gražina Žumbakienė, supažindinusi su senaisiais mūsų sodybų žolynais, jų savybėmis ir reikšme kasdieniniame gyvenime. Palikę svetingą Etnografijos muziejų, trumpam užsukome į atstatytų Aristavelės dvaro rūmų menes pamatyti tipiškos bajoriškos rezidencijos. O šalia esančioje Ąžuolų ganykloje, laimei, nieko ganyti nereikėjo – tik pasigrožėti šimtamečiais ąžuolais ir tarp jų besiganančiais arkliais.

    Mūsų draugijos narės Angelijos Eidukienės ir jos vyro Valdo sodybos aplankymas tapo puikia šios kelionės baigiamąja dalimi. Išpuoselėti želdynai, puikiai prižiūrimų augalų kompozicijos, vis plečiamos ir gausinamos paparčių, rododendrų, spygliuočių kolekcijos, rečiausi augalai ir netikėčiausi jų deriniai ir žavėjo, ir stebino. Angelija nenuslėpė ir nesėkmių bei netekčių – kaip ir visi, auginantys augalus, šios sodybos šeimininkai taip pat jų neišvengiamai patiria ir iš jų mokosi. Apžiūrėjome ir šeimininkės kūrybines dirbtuves – Angelija yra dailininkė, reguliariai rengianti savo tapybos parodas visoje Lietuvoje, ir originalius pačių projektuotus ir pagamintus šviestuvus bei dekoratyvinius elementus, ir smalsius stručius bei nenuoramas antis. Šeimininkai maloniai viską rodė ir pasakojo, tik vienas klausimas taip ir liko neatsakytas – kiek valandų turi jų para? Net tokiems darbštiems ir kruopštiems žmonėms šitiek visko nuveikti per įprastas 24 valandas, mūsų skaičiavimais, niekaip neįmanoma.

    Apie tai, kad mūsų „suneštiniai pietūs“ erdvioje šeimininkų pavėsinėje pavirto Valdo gamintų patiekalų banketu, smulkiau nepasakosiu. Užteks, kad dalyvavę šioje kelionėje dar kartą su malonumu ją prisimins, o nedalyvavę truputį paliūdės ir pasižadės ateinančiais metais būtinai prastumdyti visus kitus reikalus ir susiorganizuoti puikų savaitgalį su kolegomis ir bičiuliais.
    Valerija Baronienė

    Tekstas: dr. Valerijos Baronienės

    Nuotraukos Valerijos Baronienės, Vytauto Nemčinavičiaus ir Editos Medeinos

  • Lietuvos dendrologų draugijos nariai kviečiami į visuotinį-ataskaitinį susirinkimą 2026 m. gegužės 24 dieną

    Kviečiame į Lietuvos dendrologų draugijos narių visuotinį ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą, kuris įvyks šių metų gegužės 24 dieną 15.00 val. mūsų kolegės Angelijos sodyboje Rumšiškėse. Visuotinio susirinkimo metu bus tvirtinama LDD Prezidento veiklos metinė ataskaita ir renkami bei tvirtinami LDD valdybos nariai naujai kadencijai. Prašome pagal galimybes dalyvauti. Prieš šį susirinkimą vyks suplanuoti renginiai ir ekskursija po Kaišiadorių rajono gamtinius ir kultūrinius objektus.