Pradžia Straipsniai Kvapnus pavasario šauklys

Kvapnus pavasario šauklys

Spausdinti

Daphne_mezereum-5.jpgKuo ilgiau užtrunka žiema, tuo labiau ilgimės pirmosios lapų žalumos, žiedų kvapų ir spalvų. Kovo mėnesį ar balandžio pradžioje dažniausiai jau džiaugiamės žiedadulkes barstančiais lazdynų ir alksnių žirginėliais, šlaitus auksu nutaškavusiais šalpusnių žiedais. O jei pasivaikščiosime po dar belapį, bet jau bundantį mišką, pamatysime (o gal pirmiau užuosime) didžiausią pavasario puošmeną – paprastąjį žalčialunkį (Daphne mezereum L.). Žydintys žalčialunkiai iš pirmo žvilgsnio kiek primena alyvas: panašaus dydžio ir formos rausvai violetiniai žiedai, tankiai apkibę šakeles, stiprus ir malonus jų kvapas. Bet atidesnis stebėtojas pamatys, kad skirtumų netiketai_prazydo_lapkricio_men.jpgdaugiau negu panašumų: žalčialunkiai – smulkūs, retašakiai krūmai, paprastai neviršija 1 m aukščio, pražysta ankstyvą pavasarį, prieš skleidžiantis lapams, jų žiedai nesusitelkę kekėse, o auga po vieną ar kelis tiesiai ant šakų, lapai lancetiški, o vaisiai – ryškiai raudoni nedideles vyšnias primenantys kaulavaisiai.
Paprastasis žalčialunkis paplitęs lapuočių ir mišriuose miškuose beveik visoje Europoje, išskyrus jos pakraščius – pačius šiaurinius, vakarinius, pietinius ir pietrytinius rajonus, taip pat auga Kaukaze ir kai kur Vakarų Sibire. Sąžalynus retai sudaro, o vasarą nekrinta į akis, todėl daugeliui šis puošnus mūsų vietinės floros atstovas ir lieka nepažįstamas.
Želdynuose žalčialunkius irgi retokai matome, nors sodybas jie tikrai papuoštų spalvingais, kvapiais žiedais tokiu metų laiku, kai žydi dar tik  dp.jpgankstyvosios svogūninės gėlės. Sodinukais prekiauja ne kiekvienas medelynas, bet juk paprasta pasidauginti patiems. Žalčialunkius galima išsiauginti iš sėklų, kurias reikėtų rinkti liepos ar rugpjūčio mėnesį, kai tik prinoksta, bet dar nespėja nukristi. Sėjama rudenį tiesiog į dirvą, o pavasarį jau sudygsta. Neblogai dauginasi ir vegetatyviniais būdais – atlankomis bei pusiau sumedėjusiais (vasaros) auginiais. Sodinimui parenkama derlinga, drėgnoka, laidi, nerūgšti vidutinio sunkumo ar sunkoka dirva, geriausia priemolis. Lengvai ištveria pavėsį, bet gausiau žydi bent iš dalies saulėtose vietose. Žalčialunkiai krauna žiedus ne tik ant jaunų šakelių, bet ir ant senesnių stiebų, todėl geriausia visai negenėti. Kenkėjai nepuola, ligos – taip pat retenybė, taigi auginti visai nesunku.
Daphne_mezereum_Alba.jpgGamtoje kartais randama ir baltažiedė paprastojo žalčialunkio forma (D. mezereum L. f. alba (West) Schelle) baltais žiedais, geltonais vaisiais. Daphne_mezereum_Alba-5.jpg Želdynuose ji žinoma kaip veislė D. mezereum ‘Alba‘. Išvesta ir veislė visai baltais vaisiais (D. mezereum ‘Bowles‘ Variety‘), Lietuvoje neauginama.

Dauguma kitų žalčialunkių rūšių, kurių yra apie 50, natūraliai paplitusios šiltesnio klimato Europos ir Azijos šalyse bei Šiaurės Afrikoje. Kai kurių rūšių atstovai auginami mūsų botanikos soduose ir mėgėjų kolekcijose, vienas kitas pasitaiko ir želdynuose. Šaltomis žiemomis paprastai visi apšąla, kartais ir žūsta.
Daphne_mezereum-6.jpg
Svarbu: žalčialunkiai yra labai nuodingi augalai. Liesti juos nepavojinga, bet reikėtų vengti sulčių patekimo ant odos, ir jokiu būdu negalima valgyti. Pakramčius žievę, gali ištinti burnos gleivinė, dantenos, netgi iškristi dantys, o sauja uogų galima mirtinai apsinuodyti. Todėl nepatartina auginti žalčialunkius sodybose, kur yra mažų vaikų, o užsimezgusius kaulavaisius, jei nereikalingos sėklos, geriausia iškart nuskinti. Vasarą būnant miške su vaikais, reikėtų jiems parodyti žalčialunkius su uogomis ir perspėti, kad net nebandytų ragauti.



Šaltinis - "Sodo spalvos"
Nuotraukos - Valerijos Baronienės

Valerija Baronienė

 

Pradžia Straipsniai Kvapnus pavasario šauklys