Pušys

Ketvirtadienis, 06 Vasaris 2014 12:06
Spausdinti

 

 

Pušų genties augalai savaime auga šiaurės pusrutulyje nuo poliarinio rato iki Gvatemalos, šiaurės Afrikos, Indonezijos. Tik Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje augančios Merkuso (vietnaminės) pušies (Pinus merkusii) arealas kerta pusiaują.  Dabar pasaulyje priskaičiuojama apie 107 pušų rūšys, 7 natūralūs, gamtoje atsiradę ir ne mažiau 11 su žmogaus pagalba išaugusių (botanikos soduose, parkuose susikryžminus greta pasodintiems egzemplioriams) hibridų. Gi dar 1975 metais tebuvo aprašytų 80 rūšių,  6 natūralūs ir 5 su žmogaus pagalba išaugę hibridai. Daugiausia naujų pušų rūšių atrasta tyrinėjant Meksikos florą, kiek mažiau – Kinijos. Be to, dalis buvusių porūšių patvirtintos rūšimis, ir atvirkščiai: kai kurios rūšys pervestos į porūšių ar varietetų kategoriją. Šiame straipsnyje prisilaikysime nomenklatūros pagal International Code of Botanical Nomenclature (2007) bei  International Code of Nomenclature for Cultivated Plants (2009).

Lietuvoje savaiminė viena pušų rūšis – paprastoji pušis (Pinus sylvestris).  Dvi rūšys – kalninė (P. mugo) ir pirėninė (P.uncinata) seniai įveistos pajūryje pustomoms kopoms apželdyti. Senuose parkuose ir nedideliais ploteliais miškuose nuo XIX a. pabaigos XX a. pradžios augintos dar 6 (P.cembra, P. contorta, P. nigra, P. rigida, P. sibirica, P. strobus). Po Antrojo Pasaulinio karo į atkuriamus miškus, ypač Dzūkijos smėlynuose, daug kur  sodintos Bankso (P. banksiana) ir vienur kitur korėjinės (P. koraiensis), o į botanikos sodus ar dendrologines kolekcijas, tokias kaip prof. T. Ivanausko Obelynė, dar ir geltonosios (P. ponderosa), sibirinės (P. sibirica), žemosios (P. pumila), balkaninės (P. peuce) pušys. Tačiau veislių sąrašas buvo trumpas – teauginta vos keletas paprastosios ir viena kita kalninės pušies dažniausiai miškuose rastų raganų šluotų ar glaustašakių formų. XX a. 7 ir 8 dešimtmečiuose sustiprėjus sėklų mainams tarp pasaulio botanikos sodų bei arboretumų  ir susikūrus Dubravos arboretumui, o Vilniaus Botanikos sodui gavus dideles teritorijas Kairėnuose, Lietuvoje atsirado baltažievė (P. heildreichii, ankstesnis sinonimas P. leucodermis), kininė (P. armandii), hondinė (P. densiflora), smulkiažiedė (P. parviflora) pušys. Po nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvą atgabenta daug įvairių veislių ir keletas dar neaugintų pušų rūšių: akuotuotoji (P. aristata), himalajinė (P. wallichiana), Bungė (P. bungeana), Šverino (P. x schwerinii) ir kitų. Ne visoms joms Lietuvos klimatas tinka, kitos neišgyvena dėl netinkamai parinktų augimo vietų, plintančių ligų ar netinkamos priežiūros.

Šiame straipsnyje bandysime apžvelgti pušų auginimo Lietuvoje patirtį bei perspektyvas. Tikimės, kad jis padės išvengti bent elementarių klaidų ir pasirinkti sau tinkamų veislių iš daugybės dabar atvežamų ir pirkėjams siūlomų kad ir labai gražių, bet Lietuvos klimatui netinkamų.

Baltakamienė pušis (P. albicaulis). Š. Amerikoje paplitusios Uoliniuose, Kaskadų ir Siera Nevados kalnuose 1350 – 3650 m aukštyje, 4 klimatinėje zonoje. Tėvynėje apie 10 m aukščio medžiai, retkarčiais išaugantys iki 20 m, netaisyklinga reta laja. Jaunų augalų kamieno ir storesnių šakų žievė balsva ar pilka, lygi.  Ūgliai nuo gelsvai rausvų iki oranžinių. Penkiaspyglės. Europoje auginamos labai retai. Senesnių medžių yra Vokietijoje, Austrijoje,  jaunesnių Lenkijoje. Lietuvoje iš Kalifornijos gautos sėklos sudygo gražiai, bet per porą metų daigai žuvo : trečdalis po žiemos, kiti nuo ligų. Matyt, auginant reikia žiūrėti sėklų kilmės. Jos turėtų būti iš Montanos ar Oregono (Uolinių kalnų), bet ne pietinių arealo sričių.

Europoje auginamos kelios žemaūgės veislės: ‘Duck Pass‘ – krūmai rutuliški, labai lėtai augantys (10 metų augalo dydis 30 x 30 cm), spygliai melsvai žali;  ‘Nobles Dwarf‘- kūgiški, auga dvigubai greičiau, nei ‘Duck Pass‘, spygliai melsvi; ‘Rocking Rio‘ – rutuliški, labai gražiais melsvais spygliais. Lenkijoje matytas mažas egzempliorius.

Akuotuotoji pušis (P. aristata). Tėvynėje JAV (Kolorado, Nju Meksiko, Arizonos, Jutos, Nevados, Kalifornijos sausuose rajonuose) medeliai ar aukšti krūmai 6 – 15 m aukščio. Europoje – perpus mažesni. Lietuvoje dar tik jauni egzemplioriai. Šalčiui gana atsparios– auga 5 klimatinėje zonoje. Penkiaspyglės. Nuo kitų pušų lengvai atskiriamos iš gausių baltų smalos lašelių ant spyglių. Dėl jų M. Navasaitis „Dendrologijoje“ jas apibūdina kaip nedekoratyvias. Iš tikrųjų tai vienos gražesnių tipinių pušų rūšių, išauginančios tankią, siauroką tamsiai žaliais spygliais lają. Auga lėtai: po 10 – 15, retai iki 20 cm per metus. Mėgsta atviras, sausas, vėjo prapučiamas vietas, derlingą priesmėlio ar priemolio dirvą. Lietuvos klimatas joms kiek per drėgnas, todėl dažnai kenčia nuo grybinių ligų. Gerai auga įskiepytos į suktaspygles, o mažesnės formos – į kalnines pušis. Nebijo karščio ir sausrų, todėl gerai jaučiasi pasodintos prie vasarą stipriai įšylančių pietinės ekspozicijos mūro sienų.  Tiek tipines akuotuotąsias pušis, tiek ir jų formas reikia sodinti kuo toliau nuo visokių baseinėlių, krioklių ar dažnai laistomos vejos. Labai tinka pietinės ekspozicijos šlaitai.

Išvesta daug žemaūgių kompaktiškų labai puošnių, lėtai augančių veislių: ‘Kelly Girl‘ – žiemą spygliai geltoni; ‘Joe‘s Bess‘ – kompaktiškas kūgiškas, per 10 metų išaugantis 50 x 30 cm; ‘Sherwood Compact‘ – labai simetriškas, lėtai augantis tankiu kūgiu trumpais spygliais krūmelis. Šios ir kai kurios kitos  veislės auginamos ir Lietuvoje.

Kininė (Armando) pušis (P. armandii).  Paplitusios vakarų ir centrinės Kinijos kalnuose, Korėjoje, Mianmare, Taivano saloje kalnuose 1000 – 3500 m aukštyje. Tėvynėje išauga iki 30 – 35 m, o Europoje dažniausiai  iki 18 m aukščio medžiai. Penkiaspyglės. Nuo kitų pušų atskiriamos iš plikų, gelsvai žalių ūglių ir šviesiai žalių, salotinės spalvos spyglių. Literatūroje nurodoma, kad tai 6 – 8 zonų augalai. Lietuvoje du, daugiau kaip du dešimtmečius derantys medžiai auga VDU Kauno Botanikos sode. Jų sėklos daigios. Jos sunoksta antrais po žydėjimo metais ir rugsėjo – spalio mėnesiais išbyra.  Jas galima valgyti, panašiai kaip kedrinių ar korėjinių pušų sėklas, tik skirtingai nuo pastarųjų, Armando pušų sėklos dar turi trumpus, beveik skritulio formos sparnelius, apgaubiančius  ¾ sėklos perimetro. Dar po mėnesio – kito nukrinta ir tušti kankorėžiai. Dubravos arboretume sausame smėlio – žvyro dirvožemyje augę du medžiai  kasmet derėjo, bet vienam jų nudžiūvus antrojo sėklos lieka tuščios. Medis auga šalia balkaninių pušų grupės ir už jas kiek platesnis, žymiai retesne laja. Pilnas sėklas mėgo voverės, riešutinės, peliniai graužikai. Armando pušys tinka auginti pavieniui ir grupėmis atvirose vietose ar masyvų pakraščiuose, eilėse, alėjose. Nebijo drėgno oro, bet sausroms jautresnės už paprastąsias pušis. Tinkamiausi dirvožemiai – kalkingi priemoliai ar priesmėliai (pH 6,5 – 8). Dažniausiai auginamos savašaknės. Skiepyti verta tik auginant sausuose smėlio ar žvyro šlaituose. Skiepijamos į paprastąsias, suktaspygles ar balkanines pušis. Jų dekoratyvinių formų matyti neteko. Skirstomos į  3 varietetus: var. armandii, var. dabeshanensis ir var. mastersiana. Lietuvoje tinka auginti tik var. armandii. Veimutrūdei atsparesnės už amerikines penkiaspygles pušis, bet kartais nukenčia nuo šlapiojo rudojo puvinio.

Bankso pušis (P. banksiana). Paplitusios Kanados ir JAV šaltesnėse srityse, kalnuose ir smėlynuose. Medžiai, kartais pasiekiantys 25 m aukštį, bet dažnai augantys krūmais. Dvispyglės. Labai atsparios šalčiams – auga 2 klimatinėje zonoje. Nuo kitų pušų lengvai atskiriamos iš kreivų, nedygliuotų, labai gausių daugel metų ant šakų kabančių kankorėžių. Pokario laikotarpiu Lietuvoje labai dažnai buvo sodinamos smėlingose žemėse miškams atkurti kartu su paprastosiomis pušimis. Jaunos jos auga daug greičiau už paprastąsias, deja, jau po 6 – 8 metų augimas lėtėja. Vėliau miškininkai turėjo daug vargo, kol jas iš miškų pašalino – mediena labai šakota, smulki, kreiva, tinkama nebent malkoms. Nelabai jos vertinamos ir dekoratyviniuose želdinuose – išsiskiria nebent gausybe kietų, po keliolika metų nenukrentančių kankorėžių, kurie jauni būna šviesiai rudi, žvilgantys, vėliau papilkėja. Sėklos juose išbūna 10 – 15 ir daugiau metų. Natūraliose augimvietėse jos dažniausiai išbyra po miškų gaisrų. Pušys labai atsparios įvairioms nepalankioms tiek klimato, tiek ir augimviečių sąlygoms: gali augti tiek pelkėtose rūgščiose, tiek ir sausose smėlio ar žvyro dirvose, nebijo šalčių, šalnų, pakenčia užterštą orą. Mažiau už kitas pušis puolamos įvairių ligų.

Pastaruoju metu Europoje, po truputį ir Lietuvoje, plinta dekoratyvinės formos. Iš daugiau nei 30 jų kol kas populiarios kelios:  ‘Neponset‘ – plokščias tankus krūmelis, per 10 metų išauga 50 x 100 cm dydžio; ‘Schnewerdingen‘ – šviesiai žaliais trumpesniais už rūšies spygliais, 40 x 60 cm dydžio; ‘Weeper‘ (sin. ‘Pendula‘) – vingiuotomis žemyn nusvirusiomis šakomis; ‘Uncle Fogy‘ – dar labiau vingiuotomis ir labiau kabančiomis šakomis. Žemaūges veisles galima skiepyti į kalnines, o svyruoklines – į pirėnines arba paprastąsias pušis. Norint prisirinkti sėklų, kankorėžius tenka džiovinti 80 -100 laipsnių temperatūroje.

Bungė pušis (P. bungeana). Paplitusios centrinės Kinijos kalnuose 500 – 2150 m aukštyje Šansi, Šensi, Šandungo, pietinėje Gansu, Hubei ir keliose aplinkinėse provincijose. Tėvynėje išauga 20 – 35 m aukščio medžiais.  Europoje perpus mažesnės. Trispyglės. Išsiskiria labai puošnia kamieno ir storesnių šakų žieve, kuri rudenį būna ryškiai dėmėta baltomis, pilkomis, rudomis ar oranžinėmis dėmėmis. Per žiemą dėmės kiek papilkėja. Jautrokos šalčiui – nurodoma 7 klimatinė zona. Geriau jaučiasi drėgname ore ir derlingame priesmėlyje ar priemolyje. Skiepyti geriausia į pirėnines pušis (P. uncinata) – Lietuvoje jos bent jauname amžiuje  panašiai auga tiek į aukštį, tiek į storį. Tinka auginti ten, kur reikia aukštesnio puošnaus kamieno: prie takų, tvorų. Tėvynėje labai dažnai auginamos prie budistų šventyklų – tai vienas iš šventų budistų medžių. Dekoratyvinių formų apie 10, bet Lietuvoje jų dar nėra. Autoriaus Kauno rajone keletą metų auginta skiepyta į kalninę pušį nuo vėjų apsaugotoje vietoje nedengiama  per metus išaugdavo po 15 cm, per šaltas žiemas apšaldavo spygliai, o dažnai ir pirmamečiai ūgliai. Po tokių žiemų stojus sausesnei vasarai dažnai kentėdavo nuo ūglių džiūvimo (grybų Cenangium ferruginosum arba Gremmeniella abietina pažeidimai), kol galų gale žuvo. Lietuvoje šioms puošnioms pušims tinkamesnis tik pajūrio klimatas. Kartais į Lietuvą atvežamos pakistaninės (P. gerardiana) pušys dar ryškesnėmis dėmėmis kamiene. Deja, jos atvirame grunte išgyventi gali tik labai gerai dengiamos. Net Vokietijoje joms per šalta ir, jei nežūva, atrodo neišvaizdžiai.

Kedrinė pušis (P. cembra). Paplitusios  Europoje Alpių ir Karpatų kalnuose 1300 – 2500 m. aukštyje. Ten išauga 10 – 25 m aukščio. Lietuvoje nuo seno augintos dvarų parkuose. Seni medžiai siekia 12 – 16 metrų. Gausesnė jų grupė buvo Žagarės parke, kur dar likę keletas skurstančių medžių. Jaunesnių, derančių, skiepytų į paprastąsias pušis yra Girionių parke, o savašaknių – arboretume, pasodinta kai kurių miestelių ir gyvenviečių želdiniuose. Penkiaspyglės, šalčiui atsparios (3 – 7 klimatinės zonos), mėgsta drėgną orą ir derlingą dirvą. Savašaknės derėti pradeda nuo 18 - 20 (medynuose augančios nuo 40 – 50), o skiepytos – nuo 11 – 14, kartais jau nuo 7 metų. Dera ne kasmet. Sėklos valgomos (vadinami „kedro riešutai“).  Kiek gausesnis derlius būna kas 5 – 6 metai. Savašaknės mėgsta derlingą priemolį. Auga lėčiau už paprastąsias pušis, labiau pakenčia pavėsį,  ypač kol jaunos. Labai jautrios užterštam orui.  Panašiausios į sibirines pušis (P. sibirica). Šios ilgą laiką buvo aprašomos kaip kedrinių pušų ekotipas (P. cembra ssp. sibirica), bet dabar išskiriamos į atskirą rūšį. Kedrinių pušų spygliai plonesni, šakų viršūnėse labiau pasišiaušę, pumpurų žvynelių pakraštyje balta juostelė siauresnė, nei sibirinių pušų, kankorėžiai truputį mažesni, rutuliški ar šiek tiek pailgi. Puošnūs ir mėgiami dekoratyviniai augalai, kurių sėklos skanios ir labai maistingos. Po antro pasaulinio karo bandytos kai kur auginti miškuose. Augo daug lėčiau už vietines medžių rūšis ir beveik visur jų buvo nustelbtos. Pastaruoju metu  daug kedrinių pušų sodinama privačiose sodybose, kaimuose ir didesnėse gyvenvietėse.

Išvesta apie 80 dekoratyvinių formų. Dažniau auginamos: ‘Aurea‘ – lėtai augantis medelis ar krūmas gelsvais spygliais; ‘Columnaris‘ – lėtai augantis kiaušiniška, vėliau kūgiška laja melsvai žaliais spygliais medelis; ‘Dolomiten‘ – žemas rutuliškas, labai lėtai augantis, sidabriškai melsvais spygliais; ‘Pyramidalis‘ – tankia siaura, koloniška laja, žaliais spygliais medelis.

Suktaspyglė pušis (P. contorta). Paplitusios Š. Amerikos vakarinėje dalyje nuo Aliaskos, per Britų Kolumbiją, Albertą, Uolinius kalnus iki Kalifornijos, Nju Meksikos, Nevados. Auga kalnuose 1000 – 3500 m aukštyje. Atsparumas šalčiui labai įvairus: auga nuo 1 iki 8 klimatinių zonų. Paplitusios sausose smėlio dirvose. Dvispyglės. Atpažįstamos iš įvijų spyglių ir ilgai, net po keletą ar keliolika metų ant šakų kabančių aštriais dygliukais duriančių kankorėžių. Praeito šimtmečio pradžioje nedaug suktaspyglių pušų pasodinta Kuršių Nerijoje smėlynams sutvirtinti ir kai kur miškuose žemyninėje dalyje. Palankiomis sąlygomis jaunos auga greičiau už paprastąją. Vertingiausius jų klonus Lietuvos Miškų institutas  įveisęs Dubravos ir Kazlų Rūdos urėdijų miškuose tolimesniems bandymams. 50 metų medyną Dubravos urėdijoje suniokojo 2011 metų audra. Suktaspyglės pušys dalijamos į 3 varietetus: var. contorta, var. latifolia ir var. murrayana. Dekoratyviniuose želdiniuose šios pušys nėra dažnos.

Iš apie 30 dekoratyvinių formų kiek dažniau sutinkamos:  ‘Anna‘ - Lenkijoje išvesta veislė geltonais spygliais; ‘Frisian Gold‘ – lėtai augantis tankus krūmelis ryškiai geltonais spygliais; ‘Fastigiata‘ – laja glausta; ‘Pendula‘ – svyrančiomis šakomis. Šalčiui Lietuvoje visiškai atsparios. Ligoms ir kenkėjams truputį atsparesnės už paprastąsias pušis.

Hondinė pušis (P. densiflora). Paplitusios Rusijos Primorjės krašte, ŠR Kinijoje, Korėjos pusiasalyje, Japonijos Honsiu, Kiusiu ir Sikoku salose. Auga 900 – 2300 m virš jūros lygio. Tėvynėje 20 – 30 m aukščio medžiai. Europoje (Vokietija) siekia vos  5 – 6 metrus. Lietuvoje, Dubravos arboretume per 30 metų išaugo vos iki 3 metrų. 6  klimatinės zonos augalai. Lietuvoje joms per šalta, jaunus augalus būtina dengti, parinkti šiltas, nevėjuotas saulėtas vietas. Dvispyglės. Išore beveik niekuo nesiskiria nuo paprastųjų pušų, tad dekoratyviniuose želdiniuose nepaklausios. Atskiriamos iš šviesiai žalių, plonesnių spyglių, lygia žieve kartais lyg šerkšnotų ūglių. Kur kas gražesnės, o kai kurios net labai puošnios jų dekoratyvinės formos. Deja, beveik visos jos dar jautresnės šalčiui ir, ypač atvežtinės, po žiemos dažniausiai neišgyvena. Taip ne kartą bandytos įveisti ‘Oculus Draconis‘ ‘White Band‘ ir kitos. Šiek tiek atsparesnė žemaūgė veislė ‘Umbraculifera‘, bet ir jų senesnių Lietuvoje nėra – nukonkuruoja kitų, atsparesnių rūšių panašios formos augalai.

P. densiflora x P. nigra hibridas.  1992 metais Šveicarijoje  Henris Bregeonas išaugino keletą šių pušų hibridinių dekoratyvinių formų, kurios greitai paplito po Europą. Lietuvoje bene geriausiai žinoma ‘Pierrick Bregeon‘ (dažnai vadinama prekybiniu pavadinimu Brepo), retesnė ‘Gaelle Bregeon‘ (prekybinis pavadinimas Bambino). Tai labai tankiais nedideliais rutuliais augantys augalai. Šalčiui kiek jautresnės, nei panašios juodųjų pušų veislės: per šaltas žiemas apšąla spygliai, o kartais ir vienmečiai ūgliai. Dvispyglės.

P. x  densithunbergii. Tai natūraliai Japonijoje miškuose aptinkami hondinės ir japoninės pušų hibridai (P. densiflora x P. thunbergii). Patys hibridai dekoratyvinėje sodininkystėje nėra įdomūs, bet Europoje pardavinėjamos pora veislių gali pakliūti ir į Lietuvą. Žinomesnė iš jų – ‘Jane Kluis‘ – suplotai rutuliškas tamsiais žaliais spygliais ir ‘Edsal Wood‘ – lėčiau augantis, trumpesniais spygliais rutuliškas krūmelis. Pirmasis iš jų auga Latvijoje ir Lenkijoje. Dar labai maži egzemplioriai po sniegu peržiemojo normaliai. Apie tikrąjį jų atsparumą šalčiui spręsti dar sunku. Penkiaspyglės.

P. x digenea. Tai pirėninės ir paprastosios pušų hibridai (P. uncinata x P. sylvestris), savaime augantys Austrijos ir Čekijos kalnuose. Gali būti, kad jų yra Lietuvos pajūryje, kur jau virš 100 metų greta auga abiejų tėvinių rūšių medžiai.

Lanksčioji pušis (P. flexilis).  Nuo Albertos iki Teksaso, daugiausia Uoliniuose kalnuose  900 – 3800 metrų aukštyje augančios pušys. Neaukšti medžiai, tėvynėje išaugantys  10 – 15, retkarčiais iki 20 m aukščio, trumpu kamienu ir trumpomis išlinkusiomis šakomis, tačiau labai ilgaamžiai. Nevados valstijoje aptiktų egzempliorių amžius siekia 1700 – 2000 metų. Penkiaspyglės, iš išorės panašios į smulkiažiedes pušis. Lengviausia jas atskirti iš žemyn nulinkusių šakų ir stipriai išlinkusių ūglių. Šalčiui pilnai atsparios – auga 2 – 4 klimatinėse zonose. Bet labai neatsparios ligoms, ypač veimutrūdei, nes Lietuvos klimatas joms per drėgnas. Europoje dažniausiai auginamas jų varietetas var. flexilis.  Kitas – var. reflexa – labiau pietinis, prie dykumų sąlygų prisitaikęs. Puošnūs, nepaisant jautrumo ligoms dekoratyvinėje sodininkystėje mėgiami augalai. Išvesta virš 80 dekoratyvinių formų, daugiausia JAV. ‘Firmament‘ (sin. ‘Glauca‘) – labai gražiais mėlynais spygliais medelis, per 10 metų išaugantis 3 – 4 x 1,5 metrų. Yra Latvijoje, pardavinėjami Lenkijoje. ‘J. Michael‘ – tankus, melsvais spygliais, labai lėtai auganti rutuliukas. Per 10 metų išauga 40 x 40 cm. ‘Vanderwolf‘s Pyramid‘ – pilkai melsvais spygliais jaunas kūgio, vėliau kolonos formos medelis. Šių pušų dekoratyvinių sodinukų dažniau galima įsigyti Austrijos, Čekijos ir Vokietijos medelynuose.

P. x hakkodensis. Japonijos subalpinėse  Honsiu ir Hokaido salų zonose 1000 – 1700 m aukštyje savaime augantys smulkiažiedžių ir žemųjų (P. parviflora x P. pumila)  pušų hibridai. Gali būti pakliuvę ir į Lietuvos kolekcijas, ypač parsisiuntus sėklų iš botanikos sodų, kur šie augalai auga greta.

Baltažievė pušis (P. heldreichii). Ankstesnis  lotyniškas pavadinimas P. leucodermis kai kurių autorių visai nevartojamas, kitų vartojamas kaip varietetas (P. heildreichii var. leucodermis). Pastarieji autoriai teisesni, nes greta augančios šios pušys gerokai skiriasi spyglių išsidėstymu ūglių viršūnėse (P. heildreichii jie  pašiaušti, var. leucodermis – suglausti). Abiejų varietetų kankorėžiai panašios formos, bet skiriasi spalva: var. leucodermis jie, kol jauni, būna tamsiai violetiniai ar beveik juodi, o P. heildreichii – šviesiai rudi. Paplitusios Balkanų pusiasalio kalnuose  (Rodopuose,  Balkanuose) ir pietų Italijoje 1000 – 2600 m aukštyje. Dvispyglės. Medžiai išauga iki 20, kartais 30 m aukščio. Auga sausuose kalnų šlaituose.  Šių pušų laja visą augimo laiką lieka plačiai kūgiška, su amžiumi neįgauna skėtiškų formų, kaip dauguma kitų pušų. Panašios į juodąsias pušis, bet atskiriamos iš  nesmaluotų pumpurų, trumpesnių spyglių. Lietuvoje, Dubravos arboretume vienas medis per 40 metų išaugo iki 12 m aukščio, tankia iki pat žemės kūgiška laja. Dera ne kasmet. Išsiaižę kankorėžiai kabo ant šakų 2 – 3 metus. Nokstantys kankorėžiai tamsiai violetiniai, dydžiu ir forma panašūs  į juodųjų pušų kankorėžius. Sėklos beveik nesiskiria nuo juodųjų pušų sėklų, deja, nuo pavienio medžio nedaigios. Medis prieš keletą metų labai pultas kinivarpų , nusilpęs. Jo kamienas aptekėjęs sakais (tai medžio gynyba prieš kenkėjus).

Dekoratyviniuose želdiniuose iš apie 40 išvestų  dažniau auginamos  baltažievių pušų formos: ‘Compact Gem‘ – lėtai auganti, glausta siaura laja, labai tamsiais spygliais; ‘Horak‘  - per metus išauganti 5 – 10 cm kiek panaši į  ‘Compact Gem‘, tik žemesnė ir šiek tiek platesnė;  ‘Satellit‘ – labai siaura laja, tamsiai žaliais spygliais; ‘Šmidtii‘ – žemaūgė ovališka forma, auga labai lėtai.  Šalčiams atsparios. Nors literatūroje nurodoma augant 6 – 8 klimatinėse zonose, bet per eilę metų  (‘Compact Gem‘  Dubravos arboretume auga virš 20 metų) Lietuvoje tik per ypatingai šaltas žiemas, kai temperatūra krisdavo žemiau -33 laipsnių, apšaldavo spyglius.

P. heldreichii x P. halepensis. Baltažievės ir alepinės pušų  hibrido veislė ‘Greecy‘ pardavinėjama Europos medelynuose. Tai lėtai, vos po 5 cm per metus išaugantis rutuliukas.

Džefrio pušis (P. jeffreyi). JAV vakarinės dalies kalnuose 100 – 3000 m aukštyje  nuo pietų Oregono, vakarų Nevados iki Kalifornijos ir šiaurės Meksikos paplitusios pušys, augančios puriose drėgnose dirvose. Labai panašios į geltonąsias pušis, tik jų jauni ūgliai padengti melsvai balsvu apnašu (lyg šarma). Trispyglės. Tėvynėje medžiai išauga 30 – 50, kartais net 60 m aukščio. Europoje dažnai auginamos parkuose ir botanikos soduose , yra išaugusių iki 35 metrų. Lenkijoje, Roguvo arboretume siekia 25 metrus. Labai gražios savo ilgais, iki 22 cm ilgio spygliais ir dideliais,  15 – 30 cm ilgio kankorėžiais. Auga 6 klimatinėje zonoje. Pajūrio ir vidurio Lietuvos klimatui gana atsparios – per labai šaltas žiemas apšalo spygliai. Sausose dirvose dažnai puolamos grybinių ligų. Dubravos arboretume sausame smėlyje atviroje vietoje augęs apie 20 metų turėjęs augalas apie 1992 metus žuvo užpultas grybų (Gremmeniella abietina). Tinkamose dirvose atviroje vietoje šios pušys išaugina tiesų, nuo žemės šakotą kamieną, formuoja gražią siaurai kūgišką lają. Vienas kitas mėgėjas Lietuvoje augina ‘Joppi‘  - rutulišką ilgais apie 15 cm žvilgančiais spygliais formą. Per 10 metų ji išauga apie 1 m skersmens. Forma šiek tiek jautresnė šalčiui ir grybinėms ligoms. Skiepijama į paprastąsias pušis.

Korėjinė pušis (P. koraiensis). Paplitusios Rusijos Tolimųjų Rytų Primorjės, Amūro srityse, Chabarovsko krašte, Kinijos ŠR Heilongdžiano, Jilino provincijose, Japonijos Honsiu saloje ir didesnėje Korėjos pusiasalio dalyje, daugiausia kalnuose 200 – 2500 m aukštyje. 4 -7 klimatinių zonų augalai. Penkiaspyglės. Tėvynėje gali išaugti iki 40 m aukščio medžiais. Lietuvoje pradėtos auginti pokario laikotarpiu, kai miškų ūkių medelynai įsigijo jų sėklų. Bandytos auginti miškuose, botanikos soduose, derančių augalų yra išlikusių kai kurių medelynų kolekciniuose sklypuose. Nemenčinės miškų urėdijos Magūnų girininkijos miške yra išlikęs  apie 15 arų apie 18 m aukščio  korėjinių pušų medynėlis. Kitur miškuose daug kur išnyko: jas  nugraužė elniniai žvėrys, nustelbė vietinės greičiau augančios rūšys. Lietuvoje jau dera ne tik senesni medžiai, bet ir iš jų sėklų išauginti jaunesni egzemplioriai. Kol jaunos, auga labai lėtai. Tik sulaukus  30 – 40 metų augimas paspartėja. Dėl lėto augimo jas nenoriai augina medelynai. Pušys labai vertingos. Jų lajos labai puošnios, tankios, kiaušiniškos, spygliai ilgi, melsvo atspalvio, nukrinta 2-ais metais. Pradėjusios derėti dera kasmet, nors nevienodai gausiai. Kankorėžiai sunoksta antrais po žydėjimo metais. Jie būna 10 – 15 cm ilgio ir sunokina 150 – 300 valgomų („kedro riešutai“), šiek tiek didesnių nei kedrinių pušų sėklų (palyginkime: kedrinės pušies kankorėžyje būna  30 – 80, sibirinės 30 – 100 sėklų). Sėklos daigios net ir nuo pavienių medžių. Rugsėjo pabaigoje – spalio mėnesį kankorėžiai neišsiaižę nukrinta. Sėklas, dažnai dar nesunokusias, suėda voverės. Paukščiai jas aižo žymiai rečiau, gal kad kankorėžiai labai sakuoti. Korėjinės pušys Lietuvoje  atsparesnės už kedrines ir ypač sibirines ligoms, geriau prisitaikiusios prie drėgno klimato. Gali augti tiek sausame smėlyje, tiek molyje, bet labiausiai mėgsta purius, neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos priemolius. Jaunos pakenčia pavėsį. Atviroje vietoje derėti pradeda 17 – 20, medynuose 30 – 40 metų amžiaus, bet paskiepytos į paprastąją pušį dera jau nuo 11 – 12 metų, o kartais ir dar anksčiau. Tik skiepus rinkti reikia nuo jau derančių augalų. Nuo kitų penkiaspyglių pušų, be būdingų kankorėžių, skiriasi plaukuotais, bet ne taip tankiai, kaip kedrinių ar sibirinių, ūgliais.

Dekoratyvinių formų išvesta  virš 30. Pažymėtinos: ‘Glauca‘ – medis mėlynais storesniais spygliais; ‘Compacta Glauca‘- glaustašakė melsvaspyglė; ‘Winton‘ – plokščia žemaūgė forma. Atskirai galima paminėti  formą ‘Dragons Eye‘ (sin. ‘Oculus Draconis‘).  Ji panaši į tokiu pačiu pavadinimu platinamą hondinės pušies formą (kuri Lietuvoje mažai atspari šalčiui), bet už ją žymiai atsparesnė, penkiaspyglė, auga kūgiškos formos medeliu ar krūmu.

Gajoji pušis (P. longaeva). JAV Jutos, Nevados ir Kalifornijos valstijų kalnuose 1700 – 3400 m aukštyje augančios 8 – 15 m aukščio pušys. Tai seniausi pasaulyje dabar žinomi augantys medžiai: kai kurių jų amžius siekia  iki 5000 metų. Anksčiau buvo aprašomos kaip  akuotuotųjų pušų varietetas (P. aristata var. longaeva).  Auga 5 klimatinėje zonoje. Penkiaspyglės. Nuo labai panašių akuotuotųjų pušų skiriasi trumpesniais,  2 – 4 cm ilgio spygliais su labai nedaug  smalos lašelių ant jų (akuotuotųjų pušų spygliuose jų gausu), o nuo lapuodegių pušų (P. balfouriana) - kad tų lašelių  šiek tiek yra (ant lapuodegių pušų spyglių jų visiškai nėra). Tėvynėje auga labai atšiauriose vietose: subalpinėje ar alpinėje zonose, kur ryškūs temperatūrų svyravimai ir labai sausa. Europoje dar retai auginamos botanikos soduose ir arboretumuose. Medelynuose galima įsigyti keletą jų dekoratyvinių formų: ‘Schulman Grove‘ (sin. ‘Horstmann‘) –  lėtai augantis, kūgiškas žvilgančiais melsvai žaliais spygliais, per 10 metų išauga apie 50 cm aukščio; ‘Sherwood Compact‘ – beveik dvigubai greičiau augantis, plačiai kūgiška laja kylančiomis šakelėmis ir pilkai žaliais žvilgančiais spygliais krūmelis.

Vienaspyglė pušis (P. monophylla). Anksčiau aprašyta kaip P. cembroides ssp. monophylla. JAV  Arizonos, Kalifornijos, Jutos, Nevados, Aidaho ir šiaurės Meksikos kalnuose 1200 – 3000 m aukštyje sausose srityse augantys medžiai. Tėvynėje išauga 15 -  20 m aukščio. Tai 7 – 8 klimatinės zonos augalai ir Lietuvoje jiems per šalta. Bandytos auginti šalia Kauno išgyvendavo tik gerai dengiamos ir tik iki šaltųjų žiemų. Gal būt jų žemaūgės formos ir galėtų peržiemoti po sniegu, bet vargu ar būtų gražios.

Kalvinė pušis (P. monticola). Paplitusios  Š. Amerikos vakarinėje dalyje nuo Britų Kolumbijos iki Kalifornijos. Dažniausiai auga vakariniuose kalnų šlaituose  450 – 3200 m aukštyje, kur labai drėgna. Tėvynėje išauga nuo 20 m arealo šiaurėje iki 60 – 70 m aukščio centrinėje dalyje. Europoje siekia 20 metrų aukščio. Mėgsta purius, derlingus dirvožemius, bet auga ir sausuose smėlynuose. Labai reiklios oro drėgmei, mėgsta atviras, vėjo prapučiamas vietas. Labai jautrios veimutrūdei, ypač sausesnėse vietose. Penkiaspyglės. Panašios į himalajines pušis (P. wallichiana), tik  jų spygliai gerokai trumpesni, iki 10 cm ilgio, labiau pasišiaušę, mažiau nukarę, o ūgliai neturi melsvumo. Kankorėžiai siauri, ilgi, panašūs į veimutinių ar balkaninių pušų kankorėžius. Dekoratyvumu niekuo nenusileidžia himalajinėms pušims, o atsparumu šalčiui jas net šiek tiek pranoksta, nors literatūroje nurodoma, kad auga 7 klimatinėje zonoje. Nepaisant  jautrumo ligoms auginamos daugelyje Europos botanikos sodų. Lietuvoje bandomos auginti iš atsisiųstų sėklų. Atsivežama ir kai kurių iš maždaug 20 išvestų dekoratyvinių formų. ‘Ammerland‘  - greitai (per metus apie 50 cm) auganti, storais metūgliais, melsvais spygliais veislė. Vėjuotose, šaltesnėse vietose gali pakeisti ten skurstančias himalajines pušis.  ‘Glauca‘ – stambus medis mėlynais spygliais. ‘Pendula‘  - labai graži forma svyrančiomis, beveik kabančiomis šakomis. Norint turėti aukštesniu kamienu, viršūnę tenka rišti prie kuolų. ‘Minima‘ – Vokietijoje iš raganos šluotos išauginta žemaūgė rutuliška forma. Formos geriausiai prigyja skiepytos į veimutines ar suktaspygles pušis.

Kalninė pušis (P. mugo). Dvispyglės. Paplitusios centrinės Europos kalnuose 1000 – 2500 m aukštyje nuo vakarų Ispanijos iki Bulgarijos ir Rumunijos. Mėgsta sausus kalkingus dirvožemius, bet gerai auga ir rūgščiuose.  Krūmai 4 – 6 m aukščio. Nuo seno auginamos Lietuvoje. Jomis apželdyti dideli pajūrio kopų plotai nuo Latvijos sienos iki Karaliaučiaus srities. Labai mėgstamos ir dažnai sodinamos privačiose sodybose, miestų skveruose, prie visuomeninių pastatų. Ankstesnį kalninių pušų skirstymą į 3 varietetus  dabartiniai botanikai pakeitė neatpažįstamai: buvęs var. mughus tapo tipine kalnine pušimi (P. mugo), var. pumilio dabar aprašomas kaip ssp. (porūšis) mugo, o var. uncinata padalintas į dvi dalis – pirėninę pušį (P. uncinata) kaip atskirą rūšį ir kalninei pušiai priskiriamą ssp. rotundata.  Skirtumas tarp jų toks, kad pirėninė pušis auga medžiu, o ssp. rotundata –  aukštu krūmu. Kai kurie autoriai mano, kad ssp. rotundata yra kalninės ir pirėninės rūšių natūralus hibridas (P. x rotundata). Natūraliai tipinės kalninės pušys (P. mugo) labiausiai paplitusios nuo Balkanų, pietų Karpatų iki rytinių Alpių kalnų. Lietuvoje jos dažniausiai auginamos.  Rečiau sutinkamas ssp. mugo (buvęs var. pumilio) dažniau natūraliai auga centrinėse Alpėse ir aukštesnėse Balkanų, Karpatų, Apeninų viršukalnėse. Ssp. rotundata Lietuvoje auginamas A. Stulginskio universiteto ir Dubravos arboretumuose, nemažai jų auga Kuršių Nerijoje tarp Smiltynės ir Alksnynės. Natūraliai labiausiai paplitęs PR Prancūzijos kalnuose nuo Pirėnų iki Alpių, aptinkamas Sudetuose, Karpatuose.

Kalninės pušys labai tinka skiepyti įvairioms kitų rūšių pušų žemaūgėms dekoratyvinėms formoms.

Išvesta labai daug dekoratyvinių formų. Kai kurios jų labai madingos ir sparčiai plinta:  iš ssp. mugo išaugintos ‘Benjamin‘ , ‘Boži Dar‘, ‘Bonsai Kramer‘, ‘Jakobsen‘, ‚‘Humpy‘, ‘Mini Mops‘, ‘Mops‘, ‘Varela‘ ir kt. –tankūs rutuliški augalai žaliais spygliais; ‘Blažek‘, ‘Carsten‘, ‘Dezember Gold‘, ‘Fruhlings Gold‘, ‘Golden Glow‘, ‘Kokarde‘, ‘Ophir‘, ‘Winter Gold‘ ir kt. – geltonais (dažniausiai žiemą) ar geltonai dėmėtais spygliais rutuliški ar normalaus augimo krūmai; ‘Hoersholm‘, ‘Milky Way‘ (sin. P. ‘Vereijken‘), ‘Pal Maleter‘ ir kt. – baltai margais spygliais; ‘Mr. Wood‘ – mėlynais spygliais labai lėtai augantis krūmelis; ‘Columnaris‘, ‘Green Column‘ – siaura koloniška  ar kūgiška laja. Iš ssp. rotundata labiau paplitusios: ‘Beran‘, ‘Ježek‘ (bene populiariausia Čekijoje išauginta forma) – labai tankios rutuliškos lėtai augančios formos. Kasmet atrandama naujų, iš raganų šluotų išaugusių arba iš mutavusių daigų išaugintų įdomių veislių. Keletas įdomesnių raganų šluotų atrasta ir Lietuvoje, o Dubravos medelyne išauginta mutavusių pušelių. Gaila, jų pavadinimai oficialiai neįteisinti ir oficialiai jos Lietuvoje neplatinamos. O yra išties įdomių. Dubravos medelyne išaugęs mutantas auga bene lėčiausiai iš visų žinomų kalninių pušų formų. Jo spygliai trumpi, vos 1,5 – 2 cm ilgio, tamsūs. Laja labai tanki, rutuliška. Dubravos arboretume prieš keletą metų žuvo nuo Lophodermium genties grybų sukelto spygliakričio. Gražiausias (ir didžiausias) egzempliorius yra Estijoje Nurga medelyno kolekcijoje. Kitas, netoli Juodkrantės atrastas senas krūmas buvo 1,5 m aukščio ir apie 4 m skersmens. Maždaug pusė jo šakų buvo plokščios, priminė lentą. Pumpurai ant šių šakų visiškai nepriminė pušų pumpurų: plokšti, kreivi, rutuliški ar visai beformiai, lyg pakenkti kenkėjų. Ūgliai iš jų dažniausiai išaugdavo vienoje plokštumoje ir primindavo daugiapirštį delną. Spygliai tamsiai žali. Dar keletas Kuršių Nerijoje atrastų raganų šluotų įskiepytos auga Dubravos arboretume. Vieną jų, pavadinę ‘Dubrava‘, sėkmingai platina Latvijos Kalsnavos medelynas.

P. x murraybanksiana. Tai suktaspyglės (P. contorta var. latifolia) ir bankso pušų hibridas, išaugęs JAV Eddy arboretume. Lietuvoje tokių dar nerasta, nors abiejų šių pušų grupės šalia viena kitos Dubravos arboretume auga jau 50 metų. Gal todėl, kad abiejų rūšių sėklos natūraliai labai sunkiai išsiaižo, jų kankorėžiai neprasiskleidę dešimtmečius kabo ant šakų.

P. x neilreichiana. Tai paprastosios ir juodosios pušų hibridas. Savaime augančių rasta Austrijoje. Lietuvoje pora savaiminukų apie 1985 metus buvo aptikta Trakų rajone Skaisčio ežero pakrantėje, prie šalia augusios juodųjų pušų grupės. Nedidelis apie 45 metų amžiaus medynėlis yra Dubravos arboretume, dera. Medelynuose neauginamos ir neplatinamos.

Juodoji pušis (P. nigra). Savaime auga pietų Europoje į pietus nuo Karpatų kalnų, ŠV Afrikoje ir Turkijoje, kalnuose 250 – 2200 m aukštyje. Skirtingi porūšiai išauga 20 – 40 ar net iki 50 m aukščio medžiais. Dvispyglės. Skirstomos į 5 porūšius ir vieną varietetą: ssp. nigra (Austrinė pušis), ssp. dalmatica (Dalmatinė pušis), ssp. laricio (Korsikinė pušis), ssp. pallasiana (Kryminė pušis), ssp. salzmannii (Pirėninė juodoji pušis), bei kryminės pušies glaustašakį varietetą  (P. nigra ssp. pallasiana var. fastigiata). Lietuvoje dažniausiai auginamos ssp. pallasiana ir daug rečiau ssp. nigra. Sodintos  dvarų parkuose, sodybose,  kai kur ir miškuose. Kuršių nerijoje naudotos kopoms sutvirtinti. Sausuose, labai nederlinguose smėliuose augimu lenkia paprastąsias pušis.  Labai populiarios, ypač apie Kauną, veisiant želdinius naujų statybų sklypuose. Lietuvoje gana atsparios šalčiui tiek rūšis, tiek ir jos dekoratyvinės formos. Tik jaunus augalus gali pakąsti vėlyvos pavasarinės šalnos, arba nukentėti iš šiltesnių Europos sričių atgabenti didesni medeliai. Šaltą drėgną vasarą kartais puolamos grybinių ligų, dažniausiai šakų vėžio (Phomopsis sp.) ar spyglių rūdis arba ūglių džiūvimą sukeliančių Fusarium, Cenangium, Sphaeropsis genties grybų.

Atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą atvežamos ir keletas iš beveik 100 žinomų dekoratyvinių formų. Labai puošni, bet labai retai auginama ‘Aurea‘. Jos pirmamečiai spygliai geltoni. Sparčiai plinta glaustašakė forma ‘Columnaris‘, rutuliškos ‘Nana‘ ir daug lėčiau auganti ‘Globosa‘.

Smulkiažiedė pušis (P. parviflora). Tėvynėje, Japonijos Honsiu saloje ir pietų Korėjoje išauga 5 – 12, kartais 15 – 20 m aukščio medžiais. Auga kalnuose iki 2500 m, bet labiausiai paplitusios apie 1000 m aukštyje. Japonų botanikai jas skiria į  dvi rūšis: P. pentaphyla ir P. himekomatsu, bet  joks dendrologų suvažiavimas ar komisija oficialiai šių rūšių neįteisino.  P. pentaphyla nuo P. himekomatsu skiriasi kiek smulkesniais kankorėžiais, kurių žvyneliai per vidurį nedaug išgaubti, ir sėklomis, kurių sparneliai ilgesni už pačią sėklą. P. himekomatsu kankorėžių žvyneliai nedaug įgaubti, o sėklų sparneliai trumpesni už pačią sėklą. Lietuvoje daugiausia auga smulkiažiedės pušys, turinčios P. pentaphyla požymių. Pirmosios smulkiažiedės pušys Dubravos arboretume iš sėklų išaugintos XX a. 7-me dešimtmetyje. Iki šių dienų jos, deja, dėl įvairių priežasčių, daugiausia žmogiškojo faktoriaus (mechaniniai pažeidimai, tyčinis sunaikinimas) neišliko. Bet puikiai auga jų skiepyti, o pastaruoju metu ir sėkliniai palikuonys. Skiepijamos dažniausiai į kalnines, pirėnines, rečiau į paprastąsias pušis. Šalčiui atsparios: literatūroje nurodoma augant 5 klimatinėje zonoje. Dubravos arboretume per 50 metų tik kartą po žiemos buvo parudę spygliai. Skiepytos auga bet kokioje, tik ne pelkėtoje dirvoje. Lietuvoje tipinės rūšies, berods, nėra, dauguma yra ‘Glauca‘ ar iš jos išaugintų sėklų. Spygliai Lietuvoje dažniausiai nubyra po 2 metų, spalio mėnesį, beveik vienu metu. Tuo laiku apie 2 savaites, o esant drėgniems orams ir daugiau, medeliai atrodo nedekoratyvūs, džiūstantys. Užtat kitu laiku jie labai puošnūs. Derėti pradeda sulaukę 15 metų. Dera kas keli metai, kartais labai gausiai. Sėklos sunoksta antrais po žydėjimo metais ir esant sausam rudeniui jau rugsėjo arba spalio mėnesį labai greitai išbyra. Išsiaižę kankorėžiai dar keletą savaičių kabo ant šakų. Šios pušys bene lengviausiai iš visų pušų pakenčia intensyvų karpymą ir iš miegančių pumpurų išaugina daug naujų ūglių. Tuo naudojasi bonsų ir įvairių skiepytų formų mėgėjai, sukurdami įvairiausias fantastines kompozicijas.

Japonijoje auginama daugiau nei 300 dekoratyvinių formų. Šiek tiek mažiau – Vakarų Europoje.  Lietuvoje kol kas dažniau galima aptikti: ‘Beran‘ – lėtai augantis tankus rutuliškas krūmelis trumpokais pilkai melsvais spygliais; ‘Burkes Bonsai‘ -  panašus į ‘Beran‘, tik auga greičiau ir ne toks tankus; ‘Fukai‘  - spygliai, o vasarą bent jų viršūnės, geltoni. Pastaruoju metu Europos medelynuose šią veislę keičia ryškiau geltona ‘Landis Gold‘.  ‘Gyoku-sho-hime‘ (sin. ‘Hagaromo‘) -  žemas, bonsai pavidalo krūmelis trumpais žvilgančiais melsvai žaliais spygliais; ‘Negishi‘ – forma kartais panaši į baltąją eglę ‘Conica‘, kartais į plačiai išsidraikiusio kūgio, bei dar keliolika kitų.

Balkaninė pušis (P. peuce). Paplitusios  Balkanų pusiasalio šiaurinės dalies kalnuose 800 – 2000 m aukštyje, nuo Albanijos ir Š. Graikijos iki Š. Serbijos ir V. Bulgarijos. Penkiaspyglės. Medžiai 15 – 25 (iki 40) metrų aukščio. Nuo labai panašių veimutinių pušų skiriasi visą laiką plikais, žymiai storesniais ūgliais, beveik dvigubai (iki 10 mm ilgio) ilgesniais rudais pumpurais. Labai dažnai auginamos Europos parkuose ir botanikos soduose. Į Lietuvą pirmoji atgabenta XX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Pirmoji pušaitė pasodinta prof. T. Ivanausko Obelynėje, o po metų nuo jos paimtas skiepas – Alytaus miškų  ūkio senojo medelyno kolekcijoje (dabar Alytaus miškų urėdija). Šiuo metu keliolika jau kelis dešimtmečius derančių medžių yra Dubravos arboretume, auga botanikos soduose, platinamos keliuose medelynuose. Lietuvoje šalčiui visiškai atsparios, o literatūroje nurodomos augančios 5 - 7 klimatinėse zonose. Dera beveik kasmet, bet ne kasmet gausiai. Sėklos sunoksta kitais metais po žydėjimo ir rugpjūčio, kartais rugsėjo mėnesį labai greitai išbyra. Išsiaižę kankorėžiai paprastai per žiemą dar kabo medyje. Dubravos arboretume aptinkama savaiminukų. Puošnūs medžiai, galintys augti tiek sausose smėlio, tiek ir molio dirvose. Labai atsparios sausroms, bet nemėgsta drėgno oro. Nepakenčia užteršto oro ir miestuose auga skurdžiai. Taip pat labai nemėgsta dirvos mindymo šaknų zonoje, nes didelė jų šaknų dalis išsidėsčiusi negiliai. Gana atsparios grybinėms ligoms, tarp jų ir veimutrūdei. Susirgti gali tik labai drėgnose, vėjo neperpučiamose vietose.

Dekoratyvinių formų žinoma virš 20, bet medelynuose jos sutinkamos retai. Kalsnavos arboretume auga ‘Latgala‘ – iš raganos šluotos išauginta lėtai auganti, kol jauna rutuliška, vėliau siaurai kūgiška, o lenkai Povsinės arboretume išaugino ‘Gosia‘ – siauros, beveik koloniškos lajos medelį. Abi šios formos kol kas oficialiai neįteisintos.

Geltonoji pušis (P. ponderosa).  Auga Š. Amerikos centrinėje ir vakarinėje dalyje, nuo Britų Kolumbijos šiaurėje iki Meksikos šiaurinės dalies, o rytuose nuo Š. Dakotos iki Kolorado. Paplitusios kalkingose smėlio dirvose. Kalnuose pakyla iki 3300 m aukščio. Tėvynėje kai kuriose srityse išauga labai dideli medžiai: 50 – 75 (dažniausiai 20 – 30) metrų aukščio ir iki 4 metrų skersmens. Lietuvoje senesni egzemplioriai siekia 20 metrų aukščio. Trispyglės. Spygliai labai ilgi, iki 25 cm ilgio. Šakos retos. Kankorėžiai dideli, iki 17 cm ilgio, šviesiai rudi. Lietuvoje dažniausiai auginamo uolinio geltonųjų pušų varieteto var. scopulorum spygliai dažniausiai auga ne po 3, o po 2, jie kiek trumpesni už tipinės rūšies, medžiai mažesni, tankesnėmis šakomis. Bandymai auginti miškuose nedavė gerų rezultatų, bet augdamos pavieniui atvirose vietose šios pušys atrodo įspūdingai. Nuo grupėse augančių medžių rinktos sėklos daigios, nuo pavienių – nedygsta. Dubravos urėdijoje buvusį derantį apie 50 metų amžiaus medyną suniokojo 2011 metų audra. Dubravos arboretume nedidelėmis grupėmis augantys medžiai, tiek var. ponderosa, tiek var. scopulorum pastaruoju metu užsikrėtę grybinėmis spyglių ir šakų ligomis, dalis jų išdžiūvo. Auga labai sausame smėlyje. Pavieniui augdami var. scopulorum medeliai kur kas sveikesni. Gaila, bet šių pušų Lietuvos medelynuose kol kas įsigyti sunku. Nedideliais kiekiais paskiepytos Dubravos medelyne tuoj pat išgraibstomos. Nenuostabu – jaunos jos gražesnės už juodąsias pušis, o plačiau auginti nėra sėklinės bazės.

Kokių nors dekoratyvinių geltonųjų pušų, taip pavadintų dėl gražios geltonos medienos, formų Lietuvoje matyti neteko, nors pasaulyje jų žinoma  apie 50. Lenkai propaguoja ‘Agnieszka‘, 1997 metais išaugusią iš sėklų  Marijos ir Jano Ševčykų (Szewczyk) medelyne. Tai medis panašaus augimo kaip tipinė rūšis, tik spygliuose  yra po dvi geltonas dėmes. Dar medelynuose galima aptikti: ‘Pendula‘ – medžiai beveik kabančiomis šakomis; ‘Penaz‘ – medžiai labai retomis šakomis, laja kiek primena gyvatšakes egles; keletą žemaūgių formų: ‘Dixie‘, ‘Dusty Blue‘, ‘La Boca‘, ‘Wrap Around‘...

Žemoji pušis (P. pumila). Penkiaspyglės. Krūmai iki 3 – 5 m aukščio ir panašaus lajos skersmens, melsvai žaliais  iki 10 cm ilgio spygliais. Įdomi šių krūmų savybė – žiemą šakos nulinksta žemyn ir beveik sugula ant žemės. Tėvynėje taip jos apsisaugo nuo išlaužymo po šlapdribų, apledėjimų ar gausaus sniego. Paplitusios nuo Rytų Sibiro, Kamčiatkos pusiasalio per Mandžiūriją, ŠR Kiniją, šiaurinę Korėjos pusiasalio dalį iki Kurilų ir Japonijos salų. Sibiro ir Kurilų salų kalnuose pakyla iki 2000 m aukščio, o Japonijoje auga kalnuose 1200 – 3200 m aukštyje. Literatūroje nurodoma augančios  4 – 7 klimatinėse zonose, bet  Rusijos Magadano srityje auga net amžino įšalo zonoje. Dažniausiai auga kalnų šlaituose molingose, kalkingose dirvose iki viršutinės miškų ribos. Nepakenčia stovinčio vandens, bet mėgsta drėgną orą. Dubravos arboretume dideli 40 metų amžiaus krūmai dera labai retai: 1 – 2 kartus per  10 – 15 metų ir negausiai. Įdomu, kad geriausiai auga iš vidurinių arealo dalių kilę augalai: Chabarovsko, Amūro sričių. Gi iš Magadano gautos sėklos sudygo gerai, bet palaipsniui augalai nyko, ypač per šiltas, su ilgais atodrėkiais žiemas. Šių pušų, kaip ir kedrinių ar korėjinių, sėklos valgomos. Kankorėžiai maži, vos 3 – 4 cm skersmens, kol jauni violetiški, subrendę rudi. Atvirose, saulėtose vietose rutulio formos krūmai atrodo labai gražiai. Labai tinka prie akmenų, akmeninių sienelių, betoninių statinių.  Skiepyti augalai geriau prisitaiko prie prastesnių dirvų, bet skiepas turi būti žemai, nes krūmai natūraliai niekada neaugina vieno kamieno, o iš žemės leidžia kelias ar keliolika išlinkusių šakų. Savašaknės šios pušys jautrios dirvos derlingumui, rūgštingumui, drėgmei ir, kol jaunos, reikalauja priežiūros. Jaunos auga lėtai ir neatrodo įspūdingai – norintys greito efekto jų nesirenka. Gal todėl auginamos nedažname medelyne ir nėra plačiai paplitusios. Iš beveik 50 dekoratyvinių formų Europos medelynuose dažniau auginamos: ‘Barmstedt‘ – rutuliška, ilgais mėlynais spygliais; ‘Blue Lamp‘ – išsidraikiusiomis šakomis žemas krūmas; ‘Blue Mops‘ –tankus rutuliškas, lėtai augantis; ‘Draijer‘s Dwarf‘ – plokščiai rutuliškas; ‘Globe‘ -  pailgai rutuliškas, labai tankus, trumpokais mėlynais spygliais, ‘Santis‘ – labai ryškiai mėlynais spygliais krūmas. Veisles galima skiepyti į kalnines arba smulkiažiedes pušis. Žemosios pušys gražiau atrodo ir būna sveikesnės augdamos drėgname pajūrio ore.

Dygioji pušis (P. pungens).  JAV rytinėje dalyje Apalačių kalnuose paplitusios 100 – 1400 m aukštyje. Neaukšti medžiai iki 12 – 15 metrų. Nuo kitų dvispyglių pušų skiriasi labai dygiais tvirtais 5-7 cm ilgio spygliais (kartais spyglių būna po 3). Derėti pradeda dar labai jaunos, nesulaukusios nė 10 metų. Auga 6 – 7 klimatinėse zonose. Dekoratyviniuose želdiniuose neauginamos. Daugiau įdomios tik dendrologams ar kolekcininkams.

Sakingoji pušis (P. resinosa). Auga PR Kanados ir ŠR JAV rajonuose, Njufaundlendo saloje. Medžiai 20 – 30, dažnai iki 40 m aukščio. Stiebas beveik be šakų, laja maža. Spygliai tankūs, pirmus 2 metus prigludę prie ūglių, o trečiais ir ketvirtais nuo jų atsilošę. Nuo kitų pušų skiriasi storais, plikais, be jokių apnašų, nuo oranžinės  iki purpuriškai raudonos spalvos ūgliais (angliškas šių pušų pavadinimas – raudonoji pušis – red pine). Auga 2 klimatinėje zonoje, labai įvairios mechaninės sudėties dirvose. Dvispyglės. Normaliam augimui joms reikia didelės atviros erdvės. Europoje šios pušys dar retai auginamos, o JAV, ypač rytinių valstijų medelynuose pardavinėjama apie 20 dekoratyvinių formų. Europoje kiek labiau žinomos: ‘Nana‘ – lėtai augantis tankus krūmelis; ‘Pendula‘ – medis svyrančiomis šakomis; ‘Pillnitz‘ – žemas, rutuliškas ilgais spygliais krūmelis.

P. x rhaetica. Tai kalninės ir paprastosios pušų (P. mugo x P. sylvestris) hibridai, natūraliai augantys pirmiausia aptikti Šveicarijoje, vėliau daugelyje vietų nuo vakarinių Karpatų iki Pirėnų. Gali būti ir Lietuvoje. Kai kurias jų dekoratyvines formas pardavinėja Čekijos ir Vokietijos medelynai: ‘Blue Globe‘ – trumpais melsvais spygliais rutuliškas krūmas; ‘Karel Stivin‘ – Čekijoje , o ‘Ruzena‘ – Vokietijoje išauginti tankūs, rutuliški, pilkai žaliais spygliais krūmeliai.

Šiurkščioji pušis (P. rigida). Paplitusios nuo pietinių Kvebeko pakraščių iki Pietų Karolinos ir Tenesio rytų. Auga įvairiose, tiek sausose smėlio, tiek pelkėtose dirvose. Tėvynėje dažniausiai vidutinio aukščio (20 – 30m) medžiai. Europoje neišauga aukštesnės nei 15 metrų, o Lietuvoje nesiekia ir 10 metrų aukščio. Trispyglės. Auginamos nuo XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios kai kuriuose parkuose. Bandytos veisti miškuose, bet greitai išnyko nustelbtos greičiau augančių vietinių rūšių. Nėra labai dekoratyvios, bet Europoje, ypač Vokietijoje, auginamos beveik visuose parkuose. Šių pušų lajos retos, kankorėžiai dideli, beveik tokio pat dydžio, kaip ir geltonųjų pušų, pilki, jų žvyneliai aštriai dygliuoti. Sunokusios sėklos greit išbyra, bet kankorėžiai ant šakų kabo dar keletą metų. Keli kreivi neaukšti, derantys medžiai auga Dubravos arboretume. Nedidelį apie 50 metų amžiaus medynėlį Dubravos urėdijoje suniokojo 2011 metų audra. Pastaruoju metu beveik neplatinamos. Iš buvusio medynėlio surinktų sėklų autoriaus sodyboje auga šiurkščioji pušis, kurios spygliai vasarą salotinio žalumo, o žiemą daugiau ar mažiau gelsta.

Medelynuose, daugiausia JAV, auginamos apie 10 dekoratyvinių formų: ‘Aurea‘ – Lenkijoje (Wojslawice) išaugusi geltonspyglė forma; ‘Ben Walet‘  - tanki kūgiška, ‘Witches Broom‘ – rutuliška.

Šverino pušis (P. x schwerinii). Tai himalajinės ir veimutinės (P. wallichiana x P. strobus) pušų hibridas, 1905 metais atrastas  Šverino  sode netoli Berlyno. Išoriškai panašios į himalajines pušis, tik spygliai  ne tokio ryškaus melsvumo ir šiek tiek trumpesni, mažiau nukarę. Lietuvos sąlygomis šalčiui gerokai atsparesnės, nei himalajinės pušys, bet per šaltas žiemas vėjuotose vietose apšąla spyglius, o kartais ir visai iššąla. Gerai auga įskiepytos į paprastąsias pušis. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje tinkami medžiai parkams, sodyboms, kur yra saulėtų,  bent dalinai nuo vėjų apsaugotų vietų.

Vokietijos medelynuose pardavinėjamos  šių pušų dekoratyvinės formos: ‘Wiethorst‘ – išauginta iš raganos šluotos, auga tankiu rutuliu, ir ‘Wiethorst SDL‘ – išauginta iš pirmosios sėklų, labiau mėlynais spygliais tankus rutulys.

P. x schwerinii x P. peuce – trigubas hibridas. 1999 metais  Verneris Vustemajeris (Werner Wustemeyer) išaugino šio trigubo hibrido formą ‘Fulda‘, kuri jau ketvirtais metais pradėjo derėti. Jos spygliai trumpesni, nei Šverino pušų, truputį melsvesni.

Sibirinė pušis (P. sibirica). Savaime auga ŠR Europoje (Rusijoje) nuo Vyčegdos upės, Urale, Sibiro pietvakariuose, Altajaus, Sajanų kalnuose, Kazachstane, Mongolijoje, Kinijoje. Izoliuota augimvietė yra Kolos pusiasalyje. Ilgą laiką buvo laikomos kedrinių pušų ekotipu (P. cembra ssp. sibirica). Šiaurėje kalnuose pakyla iki 600 – 800, Altajuje iki 2400, o Sajanuose iki 2500 metrų aukščio. Medžiai, Sajanuose ir Altajuje išaugantys iki 40 – 45 m aukščio, kitur 20 – 30 m, o aukštikalnėse, ties miško riba auga žemais, besidriekiančiais krūmais. Šalčiui atsparios, auga 3 klimatinėje zonoje, o Rytų Sibire net amžino įšalo zonoje. Nuo panašiausių kedrinių pušų bene lengviausia atskirti iš pumpurų, kurių žvynelių viršūnėse yra plati balta juostelė. Lietuvoje nuo seno augintos dvarų parkuose. Didelė, virš 80 medžių grupė augo Renavo parke, bet iki  2000 metų išnyko. Daug kur bandytos sodinti miškuose. Kol jaunos, auga lėtai, vėliau, nuo 25 -30 metų, augimas spartėja ir nuo 50 metų auga sparčiausiai, bet iki tol jas sugraužė elniniai žvėrys, nustelbė vietinės medžių rūšys. Kauno marių pakrantėse pasodintos ir prižiūrimos sibirinės pušys gerai augo iki 1980 metų, bet vėliau buvo užpultos grybinių ligų ir dauguma žuvo. Iš Sibiro gautų sėklų išauginti medeliai Lietuvoje gerai auga ir gražiai atrodo tik maždaug iki 30 metų. Vėliau jie puolami ligų, dažniausiai šakų vėžio, praranda didelę dalį lajos arba visai išdžiūsta. Lietuvoje šioms pušims per drėgna, be to, labai kenkia atšilimai žiemą. Girionių parke iš apie 60 medžių grupės išlikę vos keletas apšepusių, tik viršūnėje žaliuojančiomis keliomis šakomis medelių, augančių derlingame molyje, o Dubravos arboretume – trejetas tokios pat apgailėtinos išvaizdos, augančių sausame priesmėlyje. Obelynėje derlingame molyje dera beveik kasmet. Kitur Lietuvoje derančių, berods, neliko.

Išvestos vos kelios dekoratyvinės formos, bet esant kitų penkiaspyglių rūšių gražesnėms ar lengviau išauginamoms formoms, jos nepopuliarios.

Paprastoji pušis (P. sylvestris).  Tai įprastos mūsų miškų pušys, plačiai paplitusios Eurazijos žemyne. Medžiai išauga iki 30 – 45 m aukščio. Lietuvoje aukščiausia, esanti Punios šile, siekia 43 metrus. Gali augti tiek smėlio, tiek molio dirvose ir net aukštapelkėse. Dzūkijos ir pajūrio smėlynuose, pačiose nederlingiausiose  dirvose kartais auga iki 3 – 4 m aukščio krūmais. Dvispyglės. Mėgstamos kaimų sodybose ir dažnai auginamos pakelėse, palaukėse. Lietuvoje dažnai aptinkamos ant šių pušų išaugusios „raganų šluotos“.  Girionyse, Varėnos raj. ir kai kur kitur auga siaura laja, glaustomis, kylančiomis šakomis pušys. Skiepytos jos dauginamos medelynuose. Daug įdomių dekoratyvinių formų per pastaruosius 2 dešimtmečius atvežta iš užsienio. Kaip vienos gražesnių paminėtinos: ‘Aurea‘ – rudenį ir žiemą spygliai  aukso geltonumo, vasarą gelsvai žali; ‘Candlelight‘ – vasarą spyglių galai balti; ‘ Doone Walley‘ – žemaūgė plokščiai auganti forma; ‘Globe‘ – rutuliška žaliais spygliais; ‘Watereri‘ – žemaūgė, dažnai rutuliška, melsvais spygliais; ‘Hillside Creeper‘ – beveik šliaužianti, plokščia, plačiai besikerojanti. Daugelis šių formų skiepijamos įvairiame aukštyje, taip galima sukurti įspūdingas jų kompozicijas.

Veimutinė pušis (P. strobus). Paplitusios Š. Amerikos rytinėje dalyje nuo pietinių Kvebeko, Ontarijo, Manitobos provincijų sričių bei Njufaundlendo salos Kanadoje iki Ajovos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijų JAV. Pastaruoju metu veimutinėms pušims priskiriamos ir pietų Meksikos bei Gvatemalos kalnuose augančios var. chiapensis, anksčiau laikytos atskira rūšimi (P. chiapensis), taigi, jų arealas tapo pertrauktas ir išsiplėtė toli į pietus. Auga visokiose dirvose, bet labiausiai mėgsta drėgnus priesmėlius ir priemolius, kur pasiekia 50 – 60, net iki 70 m aukštį. Europoje išauga 40 ir daugiau metrų. 3 klimatinės zonos augalai. Penkiaspyglės. Lietuvoje nuo seno augintos dvarų parkuose, sodintos miškuose. Doc. J. Repšio duomenimis, 1961 metais šios pušys Lietuvoje augo 92 parkuose ir 48 vietose miškuose. Miškuose jų augimo vietų neabejotinai buvo daugiau, bet dalis jų neinventorizuotos. Autoriui girininkaujant  buvusioje Trakų miško pramonės ūkio Rykantų girininkijoje (dabar girininkija panaikinta, o didesnė dalis jos miškų perduota Kaišiadorių miškų urėdijos Vievio girininkijai), buvo 4 veimutinių pušų augimo vietos, iš kurių pažymėta tik viena. Panerių miške sausame smėlyje augusiame 0,4 ha ploto apie 50 metų amžiaus medyne 1975 metais buvo likę tik apie 20 % augusių pušų. Gausiai savaime atželiančias ir paaugusias iki 1,5 – 2,5 m aukščio veimutines pušeles 100 % ragais nutrindavo stirninai. Senesni medžiai džiūvo nuo veimutrūdės. Dar 3 grupelės iš 3, 5 ir 21 medžio toje pačioje girininkijoje augusių veimutinių pušų buvo gyvybingos, bet augo apsuptos tankių paprastųjų pušų, o abi mažos grupelės – eglių ir savaiminukų šalia jų nebuvo. Aukščiausia Lietuvoje veimutinė pušis auga Šilutės miškų urėdijos Pagėgių girininkijos miške ir siekia 42 m aukščio. Dėl jautrumo veimutrūdei dekoratyviniuose želdiniuose veimutinės pušys dažnai keičiamos į panašias  balkanines. Nuo pastarųjų skiriasi kol jaunais plaukuotais, žymiai plonesniais ūgliais, retesne laja ir kiek šviesesniais spygliais.

Nepaisant veimutrūdės grėsmės Europos medelynuose auginama daug (iš viso žinoma daugiau nei 220) dekoratyvinių formų. Kai kurios jų dauginamos ir Lietuvos medelynuose. Iš jų ypač įspūdingai atrodo ‘Pendula‘ – svyrančiomis šakomis ir kamienu. Norint išauginti aukštesniu medžiu, jos viršūnę reikia rišti prie kuolų. Taip pat sutinkamos formos: ‘Macopin‘ – kiaušiniška, tanki, greit auganti; ‘Radiata‘ –rutuliška; ‘Fastigiata‘ – koloniška;  ‘Torulosa‘ – raitytais spygliais ir kt. Gausesnį formų plitimą stabdo imlumas ligoms, ypač veimutrūdei, ir tai, kad paprastoji pušis nėra joms pats geriausias poskiepis. Skiepai prigyja, bet dažnai blogai suauga ir vėliau nulūžta arba prastai auga. Daug geriau skiepyti į suktaspygles, galima ir į balkanines pušis.

P. x  strobiflexilis. Tai veimutinės ir lanksčiosios pušų hibridas (P. strobus x P. flexilis). Autoriaus iš Čekijos (Pruhonicės arboretumo) parsivežti svyruoklinės formos (P. strobus x P. flexilis ‘Pendula‘) skiepūgliai, skiepyti į paprastąsias ir balkanines pušis prigijo gerai, bet po poros metų užsikrėtė veimutrūde ir žuvo. Toks pats likimas ištiko ir P. parviflora x P. monticola hibridą.

Baltasėklė pušis (P. tabuliformis). Paplitusios šiaurės ir vakarų Kinijoje, šiaurės Korėjoje, kalnuose 100 – 2600 m aukštyje, 5 klimatinėje zonoje. Tėvynėje medžiai 16 – 18, kartais iki 25 m aukščio, labai trumpu ir storu kamienu. Seni medžiai turi įspūdingą plokščią ar skėtišką lają. Dvispyglės arba trispyglės. Į Lietuvą neseniai atvežtas jų varietetas var. densata – daugiausia dvispyglės, šalčiui atsparesnės už rūšį. Kol kas Dubravos medelyne pradėtos dauginti skiepijant į paprastąsias pušis. Jauni augalai neišvaizdūs, mažai skiriasi nuo paprastųjų pušų, todėl medelynams ir daugumai pirkėjų neįdomūs. Ir tik pasiryžę laukti 15 – 20 ar daugiau metų pamatys gražų, plokščiaviršūnį lyg nukirptą medį. Dekoratyvinių formų vos viena kita. Vokietijoje iš „raganos šluotos“ išauginta ‘Jiuzhaigou Valley‘ auga po 5 – 8 cm per metus, turi tankią piramidišką žaliais spygliais lają.

Pietų Italijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje augančios ir kartais Į Lietuvą atvežamos pinijos (P. pinea) turi tokią pat skėtišką lają, bet Lietuvoje lauke žiemoti negali.

Japoninė pušis (P. thunbergii). Paplitusios Japonijos Honsiu, Kiusiu ir Sikoku salose bei Pietų Korėjoje. Kalnuose auga iki 1000 m aukštyje. Medžiai, išaugantys iki  30 – 40 m aukščio, labai plačiomis lajomis. Dvispyglės. Auga 5 – 6 klimatinėse zonose. Nors paplitusios piečiau, nei hondinės pušys, bet šalčiui už jas truputį atsparesnės. Europoje auga daugelyje botanikos sodų ir gana dažnos parkuose. Geriausiai atrodo ne per sausose smėlio dirvose arčiau pajūrio, o žemyno gilumoje – ežerų ar didesnių vandens telkinių pakrantėse, mat mėgsta drėgną orą. Lenkijoje per šaltąsias žiemas apšąla spygliai, o atvirose, vėjuotose vietose kartais ir metūgliai. Japonijoje tai vieni populiariausių augalų dekoratyvinėje sodininkystėje. Ten išauginta ir daugiausia jų dekoratyvinių formų, kurių yra apie 100. Nemažai jų auginama ir Europoje. Lenkijos medelynuose galima rasti: ‘Aocha- matsu‘ – dalies šakelių spygliai geltoni (augalas atrodo margas), auga kiek silpniau, nei rūšis; ‘Banshosho‘ – suplotai rutuliškas žaliais spygliais krūmelis. Kitur Europoje galima rasti įvairios formos krūmais augančius ‘Compacta‘, ‘Dainagon‘, ‘Fuji‘, ‘Iihara‘, ‘Janome‘ (pastaroji panaši į P. densiflora ‘Oculus Draconis‘, tik geltonos dėmės spygliuose didesnės, o patys spygliai trumpesni), ‘Maijima‘, ‘Rezek‘ ir kt. Japoninių pušų skiepytų formų kai kurie prekybininkai atsigabena iš Austrijos, Vokietijos, Nyderlandų. Lietuvoje jas auginti rizikinga. Reikia saulėtų, bet vėjo neprapučiamų vietų šalia vandens baseinų ar upelių, kur drėgnas oras. Per sausras reikia laistyti ir patartina apipurkšti vandeniu. Žiemą jaunus augalus dengti eglišakėmis.

Pirėninė pušis (P. uncinata). Anksčiau daugelio autorių laikytos kalninės pušies varietetu. Dvispyglės, labai panašios į kalnines pušis, tik medžiais augančios, paplitusios nuo Šveicarijos iki Ispanijos, Alpių, Pirėnų, Vogėzų kalnuose 600 – 2350 m aukštyje. Išauga 10 – 20, kartais iki 25 m aukščio. 4 – 5 klimatinių zonų augalai. Kartu su kalninėmis pušimis panaudotos Kuršių Nerijos kopoms apželdyti. Auga Obelynėje. Tipinė rūšis šiuo metu medelynuose neplatinama. Iš auginamų dekoratyvinių formų daugelis dažnai priskiriamos arba kalninėms ssp. rotundata, arba pirėninėms (pvz., bene žinomiausia čekiška forma ‘Ježek‘ , ‘Paradekissen‘ ir kt.). Neabejotinai pirėninėms priskiriamos tos, kurios išaugintos jau šias pušis išskyrus į atskirą rūšį: ‘Balaleika‘, ‘Bambi‘, ‘Dom‘, ‘Dvojčata‘ ir dar daug kitų, dažniausiai išaugintų iš „raganų šluotų“, lėtai augančių, tankių, rutuliškų, nors pasitaiko ir viena kita kitokios formos, pvz. ‘Fastigiata‘ – glaustomis šakomis ir koloniška laja.

Virgininė pušis (P. virginiana).  Savaime auga JAV rytinėje dalyje nuo Niujorko valstijos pietinės dalies iki Pietų Karolinos, Misisipės ir šiaurinių Alabamos valstijų sričių. Kalnuose pakyla iki 800 m virš jūros lygio. Medžiai 10 – 15, kartais išaugantys iki 30 m aukščio, bet dažnai augantys ir krūmais. Laja beveik siekia žemę. Šakos ilgos, plonos,  dažnai išsilanksčiusios panašiai kaip suktaspyglių pušų. Metūgliai padengti lyg melsvu „šerkšnu“ – savotiškomis apnašomis, būdingomis dar keletui pušų rūšių. Pumpurai labai sakuoti. Dvispyglės. Auga 5 klimatinėje zonoje, bet Lietuvoje jaunos dažnai apšąla. Jaunos auga greitai, bet po keleto metų augimas sulėtėja (primena bankso pušų augimą). Mėgsta purius, derlingus priesmėlius ar priemolius. Europoje auginamos botanikos soduose, bet kiek plačiau tik šiltesnėse  srityse Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Medelynuose, dažniausiai JAV, platinama kiek daugiau nei 10 dekoratyvinių formų. Keletą jų galima aptikti ir Europoje: ‘Bernie‘, ‘Creeping‘, ‘Tyler‘ – rutuliškos ar kūgiškos, ‘Wate‘s Golden‘ – geltonais spygliais. Gali būti, kad Lietuvoje šias formas auginant teks saugoti nuo šalčio parenkant nevėjuotas, saulėtas vietas, žiemai pridengiant.

Himalajinė pušis (P. wallichiana). Paplitusios Himalajų kalnuose Kinijos pusėje nuo Afganistano ir šiaurinių Nepalo sričių iki Mianmaro 2000 – 4000 m aukštyje. Dažniausiai auga derlinguose kalnų slėniuose, 6 – 8 klimatinėse zonose. Penkiaspyglės. Tėvynėje išauga iki 50 m aukščio medžiais, Europoje retai viršija 20 m. Lietuvoje jautrokos šalčiui, atvirose, vėjuotose vietose jauni egzemplioriai neretai iššąla. Prieš keletą metų laikiau jas neperspektyviomis, bet dabar atvežami egzemplioriai iš Vokietijos, Austrijos, išauginti iš ten surinktų sėklų ir kiek labiau prisitaikę Europos sąlygoms. Didelių medžių Lietuvoje nėra. Mėgsta derlingą priemolio ar molio dirvą, atvirą, saulėtą, bet nevėjuotą vietą. Neatsparios veimutrūdei, nors ir ne tokios imlios, kaip amerikinės kilmės penkiaspyglės pušys. Šaltesnėmis žiemomis apšąla spyglius, o šaltomis dažnai ir visai iššąla. Truputį atsparesnės skiepytos į paprastąsias pušis. Labai puošnios dėl ilgų, 15 – 20 cm ilgio siekiančių sidabriškai melsvų, pirmais metais stačių, antrais žemyn kabančių spyglių. Tai vienos gražiausių natūraliai augančių pušų. Iš dekoratyvinių formų Lietuvoje verta išbandyti ‘Vernisson‘ – ilgesniais spygliais, siaura laja ir šalčiui atsparesnė už rūšį. Dar gal būt galėtų augti keletas žemaūgių veislių. Margaspyglės, geltonspyglės, deja, jautresnės šalčiui ir jas reikėtų rūpestingai paruošti žiemai.

 

 

Rimvydas Kareiva

Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija

 

Daugiau pušų nuotraukų - galerijoje.

Atnaujinta Penktadienis, 07 Vasaris 2014 13:33