Pradžia
Naujienos

Dėl Sapiegų parko medžių Vilniuje

Spausdinti

 

2019 m. birželio 15 d. Dendrologų draugija pakvietė patyrinėti Sapiegų parką įvairių Lietuvos gamtamokslinių draugijų ir asociacijų vadovus bei atstovus: arboristus, ornitologus, teriologus (šikšnosparnių tyrėjus), entomologus, lichenologus, antakalniečių bendruomenės atstovus bei Vilniaus miesto savivaldybės atstovus. Netrukus po to Sapiegų parko projektas buvo sustabdytas, kad jį patobulinti.
Šio tyrimo ataskaita su rekomendacijomis buvo išsiųsta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, miesto plėtros departamento direktoriui, ūkio ir transporto departamento direktoriui, antakalniečių bendruomenei bei Aplinkos ministrui. Tikimės, kad į specialistų patarimus bus atsižvelgta ne tik renovuojant Sapiegų parką, bet ir visus miestuose esančius želdynus, ypač kuriuose auga medžiai senoliai.
Šio susitikimo metu norėta įsitikinti, ar Sapiegų parke nėra kurios nors retos ir saugotinos gamtos rūšies buveinės. Taip pat norėjome būti tikri, kad išpjaunami medžiai netaptų beprasme auka atkuriamam barokiniam želdynui ir kad nebūtų sugriauta galimai vertinga šios vietos ekosistemos pagrindu per daug dešimtmečių susiformavusi bioįvairovė. Juk seni medžiai dažnai būna vertingi ne tik patys savaime, bet ir dėl suteikiamo prieglobsčio kitiems augalams, paukščiams, vabzdžiams, šikšnosparniams, kerpėms, grybams bei įvairiems mikroorganizmams. Tuo pačiu norėjosi, kad mūsų apžiūra ir rezultatų aptarimas vyktų į problemos sprendimą žvelgiant labiau iš mokslinės pusės.
Apžiūros metu rekonstrukcijai ruošiama parko vieta buvo aptverta ir saugoma. Susitikimo metu susipažinus su planuojamais pokyčiais, kiekvienas specialistas preliminariai įvertino galimą poveikį vertingai miesto sąlygomis susiformavusiai ekosistemai savo srities kompetencijos ribose.
Dendrologų ir arboristų pastabos ir rekomendacijos:
· Apie 50 proc. šių medžių yra gamtinės brandos amžiaus, mezotrofinėje stadijoje, kelios dešimtys – ankstyvojoje/vėlyvojoje senatvės stadijoje, jų kamieno skersmuo gerokai viršija 70 cm. Maždaug 95-98 proc. jų yra patenkinamos būklės.
· Brandūs medžiai buvo numatyti kirsti ne dėl savo prastos būklės, o dėl projekte numatytų pokyčių – takelių tiesimo, inžinerinių tinklų ar naujai planuojamų įrengti gėlynų.
· Brandūs medžiai vertingi ne tik savo amžiumi ar apimtimis, bet ir todėl, kad yra įgiję atsparumą neigiamam miesto poveikiui: taršai, sausrai, pomedžių mindymui, žaladariams organizmams ir pan. Dalis naujai pasodintų medelių paprastai per pirmus penkerius metus žūsta, o išlikusieji atsparumą pasiekia tik po kelių dešimtmečių.
· Siūlomi sprendimai: visus medžius, kurių kamieno skersmuo viršija 50 cm, ne kirsti, o planuojamą infrastruktūrą derinti pagal juos, taip išsaugant biologinę įvairovę bei edukaciniais tikslais. Tai neprieštarautų parko paveldosaugos principams, kadangi ardomųjų darbų apimtys nuo to tik sumažėtų. Šiuo metu išsivysčiusiose Europos šalyse vyrauja tendencijos, kai miesto poreikiai derinami prie senų medžių gyvybinių (fiziologinių) poreikių, užtikrinant jų gerovę ir apsaugą, maksimaliai stengiantis juos išsaugoti vietos ekosistemoms ir žmonių ekologinei gerovei.
· Brandžių medžių išsaugojimas vertingas ne tik dėl biologinės įvairovės, bet ir žmonių fiziniam bei emociniam komfortui palaikyti.
· Vertingi susiformavę medžiai urbanizuotose zonose yra griežtai saugomi ir nėra kertami pagal miesto pasamdytų dizainerių ar architektų pasiūlymuose suformuotus laikinus ekologiškai nereikšmingus aplinkotvarkinius sprendimus.
Ornitologų pastabos:
· Lietuvos ornitologų draugija atkreipia dėmesį, kad ankstyvas medžių kirtimas nepateisinamas ne tik gamtosauginės etikos, bet ir laukinių paukščių bei kitų medžiuose gyvenančių gyvūnų apsaugos požiūriu.
· Sapiegų parkui būdinga didelė smulkių žvirblinių paukščių gausa. Iškirtus tiek daug medžių bus padaryta žymi įtaka paukščiams. Jauni medeliai niekada pilnavertiškai nepakeis brandžių medžių. Daugelis paukščių rūšių tiesiog paliks šį parką. Parke nebegirdėsime paukščių giesmių.
· Per keletą stebėjimų Sapiegų parke užregistruota 19 perinčių paukščių rūšių: didžioji zylė, mėlynoji zylė, tošinukė, bukutis, liputis, margasparnė musinukė, pilkoji musinukė, baltoji kielė, paprastasis kikilis, svilikėlis, svilikas, dagilis, paprastoji raudonuodegė, paprastasis varnėnas, didysis margasis genys, vidutinis margasis genys, smilginis strazdas, pilkoji varna, keršulis.
· Į parką atskrenda maitintis: naminiai žvirbliai, karklažvirbliai, dūminės raudonuodegės, kuosos.
· Ankstesniais metais Sapiegų parke perėjo šiuo metu Lietuvoje sparčiai nykstančios žaliosios meletos. Susitikimo metu stebėti meletų iškalti uoksai, pačios meletos nebuvo pastebėtos.
· Sapiegų parke pavasarį (kovo, balandžio mėnesį) paukščių apskaitos nevykdytos. Neabejojama, kad paukščių būtų suregistruota daugiau.
· Antakalniečiai šių metų ankstyvą pavasarį girdėjo ūbaujant parke naminę pelėdą. Tikėtina, kad šiame parke ji perėjo, nes ankstesniais metais perėdavo. Tad įtraukus ir šį paukštį būtų ne mažiau kaip 20 perinčių paukščių rūšių.
· Sapiegų parkas tikrai vertingas savo ornitofauna.
Entomologų pastabos:
· Entomologiniu požiūriu parkas vertingas, nes per ilgą laikotarpį jame susiformavo miesto parkams būdinga fauna - klevams ir liepoms būdingi vabzdžiai (minuotojai), blakės, drugiai (pvz., liepiniai sfinksai), parko prieigose 2018 m. aptiktas vabzdys maldininkas. Sapiegų parke randamas faunos (paukščiai, vabzdžiai) ir floros kompleksas rodo parko gyvybingumą.
· Susiformavęs brandžių ir jaunesnių medžių kompleksas sudaro mikroklimatą (temperatūrines ir apšviestumo sąlygos, vėjų sulaikymas), būdingą plačialapių miškams ir parkams. Ženkliai praretinus medyną, sąlygos pasikeistų visiems parke augantiems medžiams ir čia įsikūrusiems gyvūnams, tad sunku numatyti, kaip tai paveiks dabar susiformavusį augalijos ir gyvūnų kompleksą, pasikeitus apšviestumui. Išnykus mikroklimatui, išnyksta arba atvirkščiai - įsigali atskiros rūšys, padidėja židinius sudarančių kenkėjų įsigalėjimo rizika (minuojantys, lapus griaužiantys vabzdžiai).
· Arboristas-ekologas S.A.Davenis šiame parke 2019.06.30 rado Niūraspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) patelę bei vabalų veiklos pėdsakų. Šis vabalas yra įtrauktas į Europos saugomų teritorijų tinklą Natura 2000 bei Lietuvos Raudonąją knygą. Tolimesni parko brandžių medžių mikologiniai ir entomologiniai tyrimai leis patvirtinti ir aprašyti naują niūraspalvių auksavabalių buveinę Lietuvoje.
Kraštovaizdžio dizaino ir želdynų ekspertų pastabos bei rekomendacijos:
· Sapiegų parke planuojama įkurti barokinius gėlynus, bet nėra išlikę pakankamai archyvinių duomenų (nuotraukų, piešinių ar brėžinių), iš kurių galima būtų spręsti, kaip tokie gėlynai atrodė, ar kad jie apskritai čia buvo. Yra išlikę tik XIX a. šio parko fotografijos, kuriose nėra barokinių gėlynų vaizdo, tad realiai barokiniai gėlynai bus atkuriami ne autentiški, o pagal niekuo konkrečiam objektui nepagrįstus bendrus barokinio planavimo principus.
· Sapiegų parko rekonstrukcijoje numatyta iškirsti 193 medžius ten, kur bus tiesiami keliai, tiesiami tinklai ar įrengiami gėlynai. Gėlynų ir gyvatvorių įrengimas kainuotų labai daug, o vėliau, pagal standartinius skaičiavimus ir norint, kad išliktų kokybiškas vaizdas, šių laiko atžvilgiu nestabilių želdinių priežiūrai ir papildymui kasmet reikės išleisti ne mažiau kaip 1/4 - 1/3 pradinės jų įrengimo sumos.
· Šiaurinėje rekonstruojamo parko pusėje numatoma sodinti špalerines (žardelines) liepas 50 cm atstumais. Tokie atstumai yra neracionalūs, nes špaleriniai medžiai nėra sodinami taip tankiai, o kas 1,5–2,5 m. Be to, norint išlaikyti estetinį vaizdą, jas reikės kasmet po kelis kartus karpyti specialiai parengtiems kraštovaizdžio specialistams, turintiems aukštalipio kvalifikaciją.
Pagrindiniai parko keliai projekte numatomi 8 metrų pločio, tad vien dėl to būtų nukirsta nemažai brandžių medžių. Tokios proporcijos nesiremia nei archeologiniais, nei istoriniais duomenimis. Senaisiais laikais toks plotis būdavo planuojamas tam, kad galėtų prasilenkti dvi keturiais žirgais traukiamos karietos, tačiau Sapiegų parko atveju nėra įrodyta, kad jo takai XVIII a. būtų buvę naudojami tranzitiniam eismui. Šiais laikais toks kelio plotis juo labiau būtų perteklinis, nes parke nevyks nei sunkiojo transporto, nei lengvųjų automobilių eismas.
· Barokinius gėlynus numatoma apjuosti žemomis ir karpomomis buksmedžių gyvatvorėmis. Nėra žinoma, ar istoriškai jos čia buvo, o perspektyvoje tai nebūtų tvarus sprendinys. Mūsų krašto klimatas buksmedžiams nėra palankus, jie dažnai apšąla, nukenčia nuo tiesioginių saulės spindulių, drėgmės ir dirvos derlingumo trūkumo bei dėl keturkojų augintinių šlapimo, tad viešuose želdiniuose buksmedžiai paprastai greitai praranda estetinę išvaizdą.
· Manome, kad Sapiegų parko barokinis gėlynas nebus toks traukos taškas kaip jo analogai Versalio, Rundalės ir kituose Europos parkuose, kuriais bando sekti projektuotojai. Tam, kad pritrauktų gausius turistų srautus, reikėtų milijoninių sumų jo įrengimui ir išlaikymui, kvalifikuotos nuolatinės priežiūros, kurios miestas kol kas nėra pajėgus užtikrinti Be to, skirtingai nei minėtieji parkai, Sapiegų parkas yra didele dalimi praradęs autentišką istorinę gamtinę aplinką ir šiuo metu funkcionuoja kaip žalioji sala pastatų apsuptyje. Taigi, bet kokiu atveju neverta dėl to aukoti brandžius medžius, turinčius žymiai didesnę ekologinę vertę miestui.
· Klimato šiltėjimas yra viena aktualiausių problemų visame pasaulyje ir moksliškai įrodyta, kad prie jo sustabdymo labiausiai prisideda brandūs medžiai, o ne jaunuolynai, tad visose šalyse vis labiau yra vertinami tokie medžiai ir savivaldos ar valstybiniu lygiu juos stengiamasi išsaugoti.
· Svarbiausi šiam parkui, kaip Vilniaus miesto gamtinio karkaso ir ekologinio stabilumo išlaikymui reikšmės turinčiam objektui keliami reikalavimai apibendrinti Europos mokslinių ir gamtosauginių organizacijų paskelbtame paskutinių dešimtmečių klimato kaitos Europos šalyse tyrimų rezultatai. Juose pabrėžiama, kad didžiausi ir pavojingiausi gyventojams klimato pokyčiai labiausiai pasireiškė Lietuvos, Suomijos ir Latvijos teritorijose (https://www.greenmatch.co.uk/blog/2019/04/climate-change- europe?fbclid=IwAR166FfqCLJ7iRx1V4-shwhdakcJD_vecAZ-sc6kgguuvlLDZ1aQoRZhiYA#most-least).
· Europos bei kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse rekonstruojant miesto želdinius ar parkus prioritetu laikomas istoriškai susiformavusio gamtos karkaso išsaugojimas, o kiti sprendiniai yra taikomi prie jo, pirmiausiai dėl susiformavusios ekosistemos svarbos klimato kaitai ir ekologijai.
· Siūlomi sprendimai:
· Mažinti barokinių gėlynų, karpomų buksmedžių gyvatvorių, špalerinių liepų bei takų-kelių apimtis, kad kuo mažiau būtų iškirsta brandžių medžių. Taip būtų išvengta ir neracionalaus valstybinių ar ES lėšų naudojimo juos įrengiant bei vėliau prižiūrint.
· Dėl to paties tikslo siūloma atsisakyti bent vieno iš dviejų planuojamų fontanų, nes jo įrengimui reikės ne tik nemažai lėšų, bet ir nupjauti dalį parko medžių, kad būtų įrengta vandentiekio sistema ir suformuota aikštelė aplink šį mažosios architektūros statinį.
· Kadangi nėra išlikę tikslių duomenų, kokie šiame parke galėjo būti barokiniai gėlynai, siūloma nekurti jų griežtai sekant analogais, o kurti tokius, kurie prisitaikytų prie esamos situacijos ir želdinių. Tai skatintų racionaliau naudoti lėšas bei ekologiškiau formuoti aplinką. Taipogi tai leistų ekonomiškiau ir ekologiškiau prisitaikyti prie esamos istoriškai susiformavusios stabilios gamtinės situacijos, nei kurti naujus mažos ekologinės ir istorinės vertės želdynus.
Prašome LR Aplinkos ministerijos bei Vilniaus m. savivaldybės atsakingus asmenis priimti pasvertus ir atsakingus sprendimus, skirtus ne vien architektūrinei išmonei ar dizainui, bet ir atsižvelgiant į tų sprendinių ekosisteminę reikšmę bei ilgalaikį jų poveikį pasaulinei klimato kaitai, o ypač Vilniaus bei visos Lietuvos gyventojų gerovei ir sveikatai
Arvydas Rutkauskas, Lietuvos Dendrologų draugijos valdybos pirmininkas, dendrologijos ir želdynų būklės ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto Biologijos PhD krypties doktorantas
Dr. Povilas Ivinskis, Gamtos tyrimų centro vyr. mokslo darbuotojas, entomologas
Gediminas Petkus, Lietuvos Ornitologų draugija
Sigitas Algis Davenis, Lietuvos Arboristikos centro vadovas, Gamtos tyrimų centro Ekologijos ir aplinkotyros krypties (03 B) doktorantas, arboristas-ekologas
Inga Gaidelytė, arboristė, dendrologė
Edita Jakubauskaitė, Lietuvos Dendrologų draugijos valdybos narė, kraštovaizdžio dizainerė, ekologė.
Dėl vykdyto monitoringo dėl šikšnosparnių stebėjimo Sapiegų dvaro parke:
Šikšnosparnių stebėjimą atlikome su šikšnosparnių identifikavimo technine ir programine įranga. Kad galėtume nustatyti rūšis, kurios galimai gyvena parke, stebėjimą pradėjome prieš sutemstant, o baigėme iš karto sutemus. Stebėjome 6 rūšis ir skraidė tik pavieniai individai.
Nepastebėjome, kad būtų didesnis kurios nors rūšies judėjimas iš vieno parko taško, o taip pat nebuvo dažnos rūšies natuzijaus šikšniuko (Pipistrellus nathusii). Tai indikuoja, kad stebėjimo vietoje veisimosi kolonijų nėra. Stebėjimo metu aptikome šias rūšis:
1.Rudasis nakviša (Nyctalus noctula) 2.Vėlyvasis šikšnys (Eptesicus serotinus) 3. Šiaurinis šikšnys (Eptesicus nilssonii) 4. Mažasis nakviša (Nyctalus leisleri) 5. Dvispalvis plikšnys (Vespertilio murinus) 6. Šikšniukas mažylis (Pipistrellus pygmaeus)
Iš stebėjimo susidarė įspūdis, kad Sapiegų parkas šiuo metu nėra reikšminga šikšnosparnių gyvenamoji vieta ir greičiausiai jų veisimosi kolonijos įsikūrę ne parke, o pastatuose ar medžiuose aplinkui.
Šikšnosparniai maitinasi parke ir jei parke bus paliktas pakankamas kiekis brandžių medžių, tai turėtų būti pakankama ir toliau jiems ten maitintis. Techniškai žiūrint, greičiausiai naujame projekte numatytas palikti medžių kiekis yra pakankamas.
Ilgalaikėje perspektyvoje, kadangi renovuojami pastatai yra netinkami ir nėra pritaikomi šikšnosparniams, apylinkėse gali sumažėti tinkamų vietų įsikurti kolonijoms, todėl palikti brandūs drevėti medžiai gali būti labai reikalingi.
Išvados padarytos iš vieno vakaros stebėjimų. Siūlytume tiek šiame projekte, tiek būsimuose miesto erdvių tvarkymo projektuose numatyti detalesnius biologinės miesto įvairovės stebėjimus, o darant sprendimus atsižvelgti ir į ilgalaikę aplinkinių rajonų raidos perspektyvą, o ypač į planuojamą pastatų renovaciją.
Gintaras Riauba, BEF.LT, Baltijos aplinkos forumas Lietuvoje

 

 

Kviečiame keliauti į Ukrainą su dendrologais

Spausdinti

Atsiprašome, autobuse nebeliko vietų, kviečiame prisijungti kitais metais

Kviečiame keliauti į Ukrainą su dendrologais.
Kelionė vyks š.m. liepos 5-14 dienomis. Kadangi Ukraina yra labai didelė šalis, tai per 10 dienų spėsime aplankysime maždaug pusę jos teritorijos, o kitais metais stengsime pamatyti ir kitą dalį.
Planuojame aplankyti:
•Lucko miestą, kuris yra vienas seniausių Ukrainos miestų, ir ypač klestėjęs, kai jį valdė Lietuvos valdovai. Bus galima aplankyti LDK patiekalus siūlantį restoraną "Korona Vitovta" ("Vytauto karūna").
•Lucko-Liubarto pilį, kuri XIV-XV amžiais buvo svarbiausia Lietuvos kunigaikščių rezidencija Voluinėje.
•Klevanės meilės tunelį, kurį sukūrė gamta ir žmogus, kai apleistus geležinkelio bėgius apaugo augmenija.
•Žytomyro universiteto botanikos sodą, kuris įkurtas 1933 m., jame yra virš 500 medžių ir krūmų rūšių.
•Žytomyro miestą (bus laisvas laikas, kurio metu galima aplankyti kabantį pėsčiųjų tiltą per upę, vieną iš aukščiausių).
•Kijeve aplankysime tris botanikos sodus, Rožių sodą, Mežigorės parką, kitas turistines vietas. Taip pat vyks apžvalginė ekskursija su vietiniu gidu.
•Umanės miestą ir jame esantį parką-arboretumą "Sofiyivka".
•Odesos miestą, kuris randasi šalia Juodosios jūros. Čia vyks apžvalginė ekskursija su vietiniu gidu bei laisvas laikas pasimaudymams.
•Odesos botanikos sodą, kuris įkurtas 1820 m., didelis ir gražus, ant jūros kranto.
•Vinycios miestą ir jo nedidelį botanikos sodą.
•Podolės Kameneco tvirtovę, kurios istorija taip pat susijusi su Lietuvos kunigaikščiais.
•Černovicų miestą ir jo universiteto botanikos sodą-dendroparką.
•Karpatų kalnus ir juose esančius miestelius Jeremčę bei Bukovelį. Bus galima pasikelti į kalnus pėsčiomis arba keltuvu (bus žygis po kalnus, gražūs kriokliai).
•Ivano Frankivsko miestą.
•Lvovo miestą ir jo Botanikos sodą. Taip pat vyks apžvalginė ekskursija su vietiniu gidu.

Kelionės kaina 500 eurų.
Į ją įskaičiuota:
9 naktys turistinės klasės viešbučiuose su pusryčiais.
Patogus ir naujas (2018 m.) autobusas.
Lietuvė gidė, turinti patirties kelionėse po Ukrainą.
Mokamų objektų bilietai.
Sveikatos medicininių išlaidų draudimas.
Kelionės dokumentų sutvarkymas.

Keliausime su agentūra "Eura"


Norintys keliauti ar turintys klausimų - rašykite į Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Atnaujinta Šeštadienis, 18 Gegužė 2019 15:32
 

Kaip Vydūną pagydė miškas ir ko mus moko japonai?

Spausdinti

Andrejus GAIDAMAVIČIUS

Informacijos šaltinis: http://www.gyvasmiskas.lt/kaip-vyduna-pagyde-miskas-ir-ko-mus-moko-japonai-andrejus-gaidamavicius/

Rokiškio krašto muziejaus archyve atkapsčiau šią nuotrauką – Vydūno paskaita Sarapiniškio miške, 1923 m. (autorius nežinomas).

Kodėl paskaita buvo miške, kodėl jaunimui ir ką jis pasakojo, ranka rodydamas į medžius – nežinome, bet galime numanyti. Vydūnas tautą lygino su augmenija, medžiais, kurių kiekvienas auga, žydi ir bręsta savame plote – Tėvynėje.

Vydūnas mokė klausytis miško: „Kartais jis šneka taip tyliai, jog išgirsti tik atidžiau įsiklausęs. Tada atrodo, kad miškas kažką pasakoja. Kartais jis gaudžia tarytum didelis choras, pasakoja ir dainuoja apie savo likimą, kai audra lanksto medžius, laužo šakas, žaibas skaldo tvirčiausius medžius, trupina ąžuolus. Miškas išpasakoja visus džiaugsmus ir nelaimes, kurias patyrė tėvynė. Kartais, įsiklausius į miško gaudesį girdėdavai, kad tėvynė ir pasaulis buvo pilni vien skausmo ir kančios. O kitą kartą pasiklausęs jusdavai džiugų tėvynės praeities alsavimą.“

Vydūnas, būdamas ne tik mąstytoju, bet ir sveiko gyvenimo būdo mokytoju, labai anksti suprato terapinę miško naudą. Dar būdamas dvidešimties jis susirgo tais laikais nepagydoma laikyta tuberkulioze. Bet išsigydė. Išsigydė vaikščiodamas po pušynus, darydamas kvėpavimo pratimus ir pakeitęs mitybą. Sklido gandai, kad Vydūnas, gydymosi tikslais, po mišką vaikščiodavo nuogas. Bet ne tiek fizinį miško poveikį jis vertino, kiek miško galią gydyti žmogaus dvasią, ką laikė svarbiausiu dalyku gydant bet kurią ligą.

Deja, Vydūno mokymas tarpukariu buvo nesuprastas, sovietmečiu – nepriimtinas, o dabartiniu metu – užmirštas. Atvyksta koks japonas, papasakoja, kaip jų šalyje valstybinis miškų ūkis yra įsteigęs kelias dešimtis miško terapijos centrų, o mes tik kraipome galvas, laikome tai egzotika. Bet slapta patys praktikuojame, ieškodami miškuose sielos atgaivos ir ramybės.

Kodėl slapta? Todėl, kad pinigo kultas pastatė mumyse tokias materializmo bažnyčias, įkalė tokias dogmas, kad viskas, ko neįmanoma pinigais išmatuoti, atrodo nesvarbu ir nerimta.

Neseniai Alytuje dalyvavau susitikime su gyventojais dėl Punios šilo paskelbimo lankomu miško rezervatu. Klausydama mūsų mokslinių išvedžiojimų apie biologinę įvairovę ir ginčus dėl sanitarinių kirtimų, viena sveikuolė tarė: „Dabar miestuose žmonės labai sunkiai dirba, yra pervargę, pilni stresų, pikti, kamuojami psichosomatinių ligų. Kur jei nei Punios šile, natūralioje gamtoje jie galėtų viso šito atsikratyti?“.

Atnaujinta Pirmadienis, 15 Spalis 2018 10:11 Skaityti daugiau...
 

Vasarinė Lietuvos dendrologų ir gėlininkų kelionė į Slovėniją ir Kroatiją

Spausdinti

Šiais Lietuvos šimtmečio minėjimo metais organizuojama bendra Lietuvos dendrologų draugijos ir Lietuvos gėlininkų sąjungos pažintinė-poilsinė kelionė į Slovėniją ir Kroatiją.

Kelionės data 2018 06 30 - 07 10

Kelionės programa (trumpas aprašymas)

1 diena. Anksti ryte išvykstame iš Lietuvos. Kelionė per Lenkiją, Čekiją. Nakvynė viešbutyje Čekijoje.

2 diena. Pusryčiai. Kelionė per Čekiją, Slovėniją. Lankome Mozirski gaj parką*, Liublianos botanikos sodą. Nakvynė viešbutyje Slovėnijoje.

3 diena. Pusryčiai. Vykstame Slovėnijos Volčji Potok Arboretumą*, Postoinos urvus*, Predjamos pilį*. Nakvynė viešbutyje Kroatijoje.

4 diena. Pusryčiai. Vykstame į UNESCO saugomą Plitvicos ežerų nacionalinį parką*. Kelionė per Kroatiją. Vėlai vakare atvykstame į Makarskos kurortą. Trumpa pažintis su Makarskos kurortu. Nakvynė.

5 diena. Laisvas laikas poilsiui prie Adrijos jūros. Pageidaujantiems dienos išvyka laivu** į Hvaro ir Bračo salas. Nakvynė Makarskos kurorte.

6 diena. Dienos išvyka į Dubrovniką, pakeliui lankome Trsteno arboretumą*. Pageidaujantiems plaukimas** į Lokrum salą, kur įsikūręs botanikos parkas. Nakvynė Makarskos kurorte.

7 diena. Laisvas laikas poilsiui prie Adrijos jūros. Po pietų siūlome aktyviai praleisti laiką kalnuose. Mažais autobusiukais važiuosime į Biokovo gamtos parką**, aplankant Biokovo botanikos sodą Kotišina. Nakvynė Makarskos kurorte.

8 diena. Laisvas laikas poilsiui prie jūros. Nakvynė Makarskos kurorte.

9 diena. Vykstame į Splitą. Ekskursija po miestą. Lankome Kirkos upės krioklių parką*. Vykstame į Kroatijos sostinę Zagrebą. Nakvynė viešbutyje.

10 diena. Pusryčiai. Lankome Zagrebo universiteto botanikos sodą, Mariboro universiteto botanikos sodą*. Vykstame į patį Mariborą – antrą didžiausią Slovėnijos miestą, lankomės prie seniausios vynuogės, įtrauktos į Gineso rekordų knygą. Vykstame į viešbutį Čekijoje.

11 diena. Pusryčiai. Kelionė per Čekiją, Lenkiją. Vėlai vakare grįžtame į Lietuvą.

 

Atnaujinta Ketvirtadienis, 19 Balandis 2018 11:23 Skaityti daugiau...
 

Ar Kauno senąjame Ąžuolyne reikalingos rododendrų salos?

Spausdinti

Rododendrai ir ąžuolai engia vieni kitus augdami greta. Foto: D.Liagienė

Nuostabų rododendro krūmą galima absoliučiai sukompromituoti, gausią jo kolekciją pasodinus Kauno Ąžuolyno parke, nes šie sumedėję krūmai nei patys gyvuos, nei ąžuolams leis.

Paviešintas Ąžuolyno rekonstrukcijos projektas sukėlė didelę nuostabą, nes vykdant Ąžuolyno parke esančios infrastruktūros pertvarką, ketinama ten pasodinti rododendų kolekciją.
Su kolegomis dendrologais, rododendrų kolekcijų kūrėjais dirbome ne vieną dešimtmetį, populiarindami šiuos bene dekoratyviausius sumedėjusius augalus – rododendrus.

ILGO RODODENDRŲ PUOSELĖTOJŲ TRIŪSO KOMPROMITACIJA

Prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol jie atrado vietą Lietuvos sodybose, kol žmonės įsisamonino, kad tai ne gėlės, o sumedėję ilgaamžiai augalai, gyvenantys 200-300 metų.
Tačiau šis mūsų kolektyvinis įdirbis gali nueiti perniek – rododendrų kolekciją pasodinus Ąžuolyno parke, daugelis neabejotinai pasipiktins rododendrais, kurie augs ne vietoje ir gyvuos prastai.
Kodėl rododendrus ąžuolyne laikau didele klaida?
Be abejo, rododendrai – puošnūs, gausiai žydintys augalai, galintys pagyvinti miesto parkus ir skverus. Tačiau pasodinti ąžuolyne jie vargu ar ilgai džiugins akį. Veikiausiai po 7-10 metų vargo, matysime tik suvargusius, ligotus, žiedų nekraunančius augalus – sengirėje jiems paprasčiausiai ne vieta.
Ir ne tik istoriniu požiūriu. Rododendrai ir ąžuolai tiesiog nepakęs vieni kitų kaimynystės: rododendrams bus sunku ištverti stiprią ąžuolų įtaką, o ąžuolams nepakenčiama bus jų naujiesiems kaimynams taikoma būtina priežiūra – laistymas, tręšimas ir pan.
Teoriškai, atsižvelgiant į abiejų augalų šaknų sistemą, rododendrai gali augti šalia ąžuolo, tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į proporcijas – vienas ąžuolas ir 50 rododendrų ištvers, tačiau atvirkštinis varinatas – 50 ąžuolų ir negausi rododendrų grupė – yra visiška prapultis.

RODODENDRAI IR ĄŽUOLAI ENGTŲ VIENI KITUS

Bene vienintelis dalykas, pateisinantis ąžuolų ir rododendrų kaimynystę, galėtų būti šių medžių teikiamas pavėsis. Kita vertus, dėl itin didelės ir tankios ąžuolų lajos rododendrų nepasieks kritulių vanduo, tad jiems reikės įrenginėti papildomą laistymo sistemą. Be to, ąžuolų šaknys “apvogs” rododendrus ir absorbuos visas mitybines medžiagas, tad rododendrus teks gausiau tręšti. O ąžuolui, kuris iki šiol dešimtmečiais nebuvo nei laistomas, nei tręšiamas, tai bus kenksminga.
Specialistai ne kartą yra pastebėję, kokie jautrūs pasikeitusiam vandens lygiui, mitybinių medžiagų kiekiui šaknų zonoje yra mūsų stiprieji, galingieji ąžuolai.
Dar svarbu paminėti, kad pasaulio (ypač Europos) rododendrų augintojai perspėja apie Phytophtora ramorum – tai rododendrams itin pavojinga grybo sukeliama liga, dar kitaip vadinama maru.
Be rododendrų, šis grybas turi gausią grupę augalų šeimininkų – kai kurie autoriai teigia, kad Phytophtora ramorum gali apnikti 33 skirtingų šeimų ir per 70 genčių augalų, tarp kurių yra ir Ąžuolo (Quercus) genties atstovų.
Tiesa, kol kas grybas dažniau apninka Quercus ilex, Quercus cerris rūšių medžius, tačiau nesunku numanyti, kad tik laiko klausimas, kada jis apsigyvens ir ant mūsų paprastojo ąžuolo Quercus robur, jei ten atsiras neprižiūrėtų, nusilpusių rododendrų.
Taigi, peršasi išvada, kad Ažuoyno parke pasodinus rododendrų kolekciją, šių dviejų galingų, dekoratyvių, ilgaamžių augalų kaimynystė nedžiugins, o ilgainiui netgi gali lemti vienos iš grupių – arba rododendrų, arba ąžuolų – išnykimą.

REDAKCIJOS PASTABA: Danguolė Liagienė yra dendrologė-biologė, praktikė, viena labiausiai patyrusių rododendrų augintojų Lietuvoje. Organizacijų LŽ ir DAAA narė.

Informacijos šaltinis - spauskite čia

Rododendrai ir ąžuolai engia vieni kitus augdami greta. Foto: D.Liagienė

Atnaujinta Antradienis, 12 Rugsėjis 2017 13:30
 


Puslapis 1 iš 3

Pradžia